Naftininko Gedemino Kiesaus, jo sūnaus Valdo, vairuotojo ir asmens sargybinio Alfonso Galmino pagrobimas ir nužudymas visuomenėje sukėlė didžiulį rezonansą. Dar ir dabar netikima, kad milijonierių G. Kiesų „tulpiniai“ nužudė tik dėl pinigų.
Tų trijų žmonių nužudymas ilgą laiką buvo apgaubtas paslapties. Sąmokslo teorijų šalininkai visą laiką svarstė klausimą: kas sumokėjo „tulpiniams“ už G. Kiesaus nužudymą? Visiems buvo aišku, kad kiti du nužudyti tik dėl to, kad buvo šalia milijonieriaus. O štai buvęs „Mažeikių naftos“ direktorius, dominęs net rusų, anglų ir amerikiečių žvalgybas, daugelio nuomone, galėjo būti nušautas dėl naftos biznio, dėl įmonės, kurios gviešėsi tiek rusai, tiek amerikiečiai, reikalų.
Tačiau paaiškėjo, kad ir G. Kiesų, ir jo bendrakeleivius nužudė dėl milijonų, kurių paskui taip ir nesurado. „Akistata“ net minučių tikslumu atkūrė paskutines pagrobtųjų gyvenimo valandas, išaiškino, dėl ko šie trys mažeikiečiai padėjo galvas. Sekite mūsų publikacijas, ir sužinosite visą tiesą.
2000-aisiais Panevėžio banditai nužudė naftos magnatą. Dar ir šiandien, pasibaigus teismams, daugelis mano, kad tai padaryta aukštų valdininkų užsakymu.
Tepraėjus vos porai savaičių nuo Džiuvių nužudymo, „tulpiniai“ savo ataką prieš verslininkus pakartojo gerokai įspūdingesniu mastu. Šį kartą buvo nusitaikyta į naftos magnatą Gedeminą Kiesų (45 m.). Jis pats, jo sūnus Valdas (20 m.), taip pat asmeninis G. Kiesaus vairuotojas ir apsauginis Alfonsas Galminas (38 m.) dingo 2000-ųjų liepos 6 dienos vakarą.
Kai tik apie tai po kelių dienų sužinojo plačioji visuomenė, prasidėjo įvairių sąmokslo teorijų kūrimas. Viena jų – esą G. Kiesus buvęs nužudytas todėl, kad neprabiltų, kokie politikai stovėjo už „Williams‘o“, kai buvo privatizuota „Mažeikių nafta“, ir kas iš jos išplovė šimtus milijonų litų.
Korupcija Mažeikiuose
„Mažeikių naftos“ direktoriumi G. Kiesus tapo 1995-ųjų birželį, o atsistatydino 1999-aisiais, prieš pat pasirašant sutartį su koncernu „Williams“. Manoma, jog G. Kiesus buvo neoficialus „Jukos‘o“ atstovas Lietuvoje ir turėjo planų, kad ši rusų firma ateitų į Lietuvą.
Šiaip G. Kiesus „Mažeikių naftoje“ pradėjo dirbti darbininku, baigęs tuometinį Kauno politechnikos institutą. Vėliau dirbo inžinieriumi, cecho viršininku, vyriausiuoju mechaniku, tiekimo skyriuje, paskui – generalinio direktoriaus pavaduotoju. Valdant G. Kiesui, atsisakyta policijos paslaugų – įmonę ėmėsi saugoti sava saugos tarnyba. Šitaip buvo uždarytas kelias tiems, kurie vogė benziną kanistrais. Vis dėlto vagiančiųjų ešelonais užteko visais laikais. Ypač po to, kai G. Kiesui ir kolektyvui nebuvo leista patiems privatizuoti „Mažeikių naftos“. Tada ši įmonė ir apaugo įvairiomis antrinėmis firmomis, kurios siurbė pinigus.
Pinigų siurbimo schema paprasta. Įsteigiamos kelios naftos produktais prekiaujančios įmonės, kuriose per statytinius akcijas valdo direktoriai. Gamykla produkciją savoms įmonėms parduoda labai mažomis kainomis, netgi už savikainą. Dar vienas būdas pasipelnyti vadovams yra produkcijos tiekimas firmoms be išankstinio apmokėjimo – po to dėl klientų nemokumo viskas nurašoma į nuostolius.
Tų nuostolių „Mažeikių naftoje“ buvo tiek daug, kad iki 2000-ųjų pelningai ji buvo dirbusi tik 1997-aisiais. Visus kitus metus didžiulius šios įmonės nuostolius padengdavo kuro pirkėjai. O šešėliniai naftos milijonieriai taip uždirbdavo šimtus milijonų.
Nespėjo pasakyti tiesos
Tokie milijonieriai domindavo ir nusikaltėlius. G. Kiesus buvo oficialiai deklaravęs, jog „Mažeikių naftoje“ jis uždirbo 676 000 litų. Tačiau jo sąskaitose būta žymiai daugiau.
Amerikiečiai, prieš įsigydami „Mažeikių naftą“, surinko medžiagą apie ją, apie joje klestinčią korupciją ir vagystes. Ta studija atsidūrė ant aukštų pareigūnų ir prokurorų darbo stalų, jos ištraukų pateko ir į spaudą. Sklandė gandai, esą G. Kiesus už vagystes iš naftos įmonės galįs būti net areštuotas.
Kai apie amerikiečių paruoštas pažymas sužinojo pats G. Kiesus, jis suskubo pasitraukti iš įmonės vadovo pareigų. Tačiau tyrimą jau buvo pradėję ir Valstybės kontrolės pareigūnai. Kalbama, kad kelios dienos iki dingimo G. Kiesus buvo prasitaręs, esą vieną kartą galįs iškloti tiesą, kokių Vilniaus valdininkų spaudžiamas tiekęs naftos produktus nemokioms bendrovėms. Kad kažko panašaus būta, patvirtino ir dabartinis europarlamentaras Vytautas Landsbergis.
„G. Kiesaus, jo sūnaus Valdo ir vairuotojo A. Galmino nužudymo 2000 metų vasarą byla galų gale nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, – 2007 metų gegužės 24-ąją prasidėjus „tulpinių“ teismui, rašė V. Landsbergis. – Gal bus atsakyta, koks tai nusikaltimas: apiplėšimas, kankinimu išgavus banko kortelių kodus ir po to nelaiminguosius nužudant, ar kitoks nusikaltimas – žmogžudystė, ta proga dar ir pasiplėšiant. Paprasčiau tarus, ar teisiamieji yra pirmiausia plėšikai, kažkodėl itin kerštingai pasielgę su aukų kūnais, ar užsakyti žudikai, savo atlygį atsiėmę ne tik pagal pristatytas galvas, bet dar ir iš banko“.
Toliau profesorius (tiesa, pats remdamasis spauda) rašo, jog G. Kiesų buvo ne kartą apklausinėję korupcinių veiklų tyrėjai iš Valstybės kontrolės. Jie atskleidė, kad apgaulės būdu į nuostolius buvo nurašyta 100 milijonų litų. V. Landsbergis turėjo vilties, kad teismas apklaus tuos, kurie tardė G. Kiesų ir galėtų prisiminti apie G. Kiesaus ketinimą išdėti „visą tiesą“.
Butas, kuriame paslėptas milijonas
Tačiau nei „Mažeikių naftos“ privatizavimo, nei korupcijos šioje įmonėje problemos teisme nagrinėtos nebuvo. Nei Generalinė prokuratūra, nei teismas neatskleidė jokių G. Kiesaus žmogžudystės užsakovų. Teisėsaugininkai nusprendė, kad būta paprasčiausio žiauraus apiplėšimo, kurį sumanė Algimantas Vertelka-Pinčia.
Vienos apklausos metu V. Baltušis papasakojo, kad maždaug prieš metus iki Kiesų ir A. Galmino nužudymo A. Vertelka jam buvo pasiūlęs pagrobti G. Kiesų ir išreikalauti keletą milijonų. Tą kartą to pasiūlymo įgyvendinti nebandyta, tačiau kai A. Vertelka 2000-ųjų gegužę vėl pasiūlė pagrobti G. Kiesų, nuspręsta vis dėlto pasipinigauti. Tam pritarė ir R. Čeponis. A. Vertelka buvo įsitikinęs, kad G. Kiesaus esą Vilniuje turimame konspiraciniame bute gali būti ne vienas milijonas grynaisiais.
Pagrobimo planas
Kaip ir kiekvienam plėšimui, naftininko pagrobimui buvo kruopščiai ruoštasi. Vyko ne vienas „tulpinių“ pasitarimas, viskas buvo apgalvota iki smulkiausių detalių.
Pagal planą Ramūnas Narbutas ir Aleksandras Lebedevas turėjo laukti kelyje Panevėžys–Šiauliai netoli Gustonių ir, pastebėję pravažiuojantį G. Kiesaus visureigį, pranešti V. Baltušiui. Jei iki vienuoliktos valandos priešpiet nepravažiuotų, jie turėjo važiuoti į Vilnių ir laukti kelyje Vilnius – Panevėžys prie išvažiavimo iš Vilniaus. Pravažiavus G. Kiesaus visureigiui, jie turėjo paskambinti A. Vertelkai ir pranešę apie tai važiuoti iš paskos.
Visi kiti turėjo laukti sodyboje Jotainiuose, kuria buvo naudojęsis Bronius Stapulionis. Gavę pranešimą, turėjo išvažiuoti į autostradą ir apie 50 kilometrų nuo Panevėžio laukti. Egidijus Bučys ir Giedrius Liubartas turėjo važiuoti pirmi ir žvalgyti kelią. Antru automobiliu važiavę policininkais apsirengę V. Baltušis, A. Vertelka ir D. Skačkauskas turėjo sustabdyti džipą ir persodinti G. Kiesų su vairuotoju į kitą automobilį. Kartu su jais kitu automobiliu turėjo važiuoti R. Čeponis ir A. Andrušaitis. Planuota po pagrobimo visureigį nuvairuoti į Vilnių – tai turėjo padaryti R. Čeponis su R. Narbutu bei A. Lebedevu.
Tas planas buvo ne kartą surepetuotas. „Tulpiniai“ iš anksto apžiūrėjo sodybą ir net vietą Vilniuje, kurioje turėjo palikti automobilį. Prieš lemtingą dieną buvo nupirktos išankstinio apmokėjimo mobiliojo ryšio kortelės, R. Čeponis atvežė Kalašnikovo automatą ir du pistoletus.
Jaunieji „tulpiniai“ visų smulkmenų nežinojo, tačiau V. Baltušis, A. Vertelka ir R. Čeponis iš anksto buvo suplanavę, kad vos tik gaus pinigus, nužudys ir G. Kiesų, ir jo vairuotoją. Tuo metu jie dar nežinojo, kad teks nužudyti G. Kiesaus sūnų. A. Vertelka žinojo, kad G. Kiesus liepos 6-ąją važiuos į Vilnių, bet nežinojo, kad jis važiuos pasitikti iš Londono sugrįžtančio sūnaus.
Liepos 6-ąją banditai numatė ne atsitiktinai. Mindaugo karūnavimo diena jiems tiko ir dėl to, kad po jos buvo kelios išeiginės. Taigi G. Kiesaus bus pradėta ieškoti tik po kelių dienų. Per jas „tulpiniai“ turėjo spėti pagrobti pinigus, panaikinti visus pėdsakus ir dingti. Beje, užbėgant įvykiams už akių, galima pasakyti, kad taip ir įvyko – G. Kiesaus paieška prasidėjo tik pasibaigus šventėms.
Žilvinas Vizgirda
Kitame numeryje:
Kiesų ir jų apsaugininko pagrobimo chronologija
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (1)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (2)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (3)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (4)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (5)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (6)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (7)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (8)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (9)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (10)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (11)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (12)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (13)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (14)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (15)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (16)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (17)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (18)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (19)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (20)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (21)
