Prieš prisidėdami prie „tulpinių“ gaujos, „vyšniukų“ nariai broliai Valdas ir Darius Blinkevičiai žudydavo ir aukomis atsikratydavo panašiai kaip „tulpiniai“.
Už ką buvo nušautas Gintautas Sereika, taip ir liko iki galo neišaiškinta. Aišku tik kad nužudymas buvo susijęs su prokuroro darbu – tuo metu jo vadovaujamas Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius tyrė garsiausius Panevėžyje įvykdytus nusikaltimus. Našlaičiais liko trys G. Sereikos vaikai.
Po žūties G. Sereika buvo pagerbtas ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinės prokurorų bendruomenės. 2004 metais Tarptautinė prokurorų asociacija G. Sereiką po mirties apdovanojo specialiuoju pasižymėjimo sertifikatu. O pernai per Vasario 16-ąją prokuroras apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Ant Panevėžio apygardos prokuratūros pastato atidengta memorialinė lenta G. Sereikai. Generalinės prokuratūros darbuotojai ir sporto klubas „Justitia“ kasmet organizuoja futbolo turnyrą žuvusiam prokurorui atminti. Toks turnyras kasmet organizuojamas vis kitame Lietuvos mieste, o surinkti pinigai skiriami to regiono vaikų namų auklėtiniams.
Ginklai sodyboje
Prokurorą nužudyti Arūnui Varnui liepęs Valdas Blinkevičius, kaip ir jo brolis Darius, buvo gerai žinomas teisėsaugai. V. Blinkevičius nusikaltėlių pasaulyje buvo žinomas Blinkės ir Valdišiaus pravardėmis. 1988 metais nuteistas dėl plėšimo, prabuvo už grotų porą metų, o sugrįžęs susidėjo su Artūro Vyšniausko grupuote. Vėliau paaiškėjo, kad šiai „vyšniukais“ vadinamai grupuotei ir vadovavo ne A. Vyšniauskas, o V. Blinkevičius.
Policija „vyšniukais“ susidomėjo po to, kai jie iš vieno Biržų verslininko atėmė visureigį „Opel Frontera“. Jis buvo surastas A. Vyšniausko motinai priklausančioje sodyboje Kupiškio rajono Oniūnų kaime. Ten policija rado ir nemažą ginklų arsenalą: du pistoletus, du automatus, du šautuvus ir galybę šovinių. Įtariamųjų tą kartą sulaikyti nepavyko.
Policija ėmėsi ieškoti Gintaro Finevičiaus, brolių Blinkevičių, A. Vyšniausko, bet pėdsakų aptikti vis nesisekė. Tuo metu net kalbėta, esą jie visi pasprukę į Rusiją, bet tai, ko gero, buvo tik gandai pėdoms sumėtyti.
Namų areštas
1999-ųjų metų pavasarį „vyšniukai“ stebuklingai atsirado. Pirmiausia Vilniuje visai atsitiktinai buvo sulaikytas Darius Blinkevičius. Išpūtęs akis tardytojams jis sakė, esą pirmą kartą išgirdęs, kad yra ieškomas, ir niekur nesislapstąs. Esą nesislapstantys ir kiti ieškomi jo sėbrai. Ir tikrai – netrukus visi jie, advokatų lydimi, prisistatė į Kupiškio rajono policijos komisariatą. Ir visi... buvo išleisti namo.
Sulaikyti „vyšniukų“ tada nebuvo už ką. Su apvogtu verslininku jie susitaikė ir byla buvo nutraukta, o apie ginklus jie išvis esą nieko negirdėję. Kol policija aiškinosi, kam gali priklausyti Oniūnų kaime rasti ginklai, visiems atvykusiems į policiją buvo skirtas namų areštas. Po to ir jis buvo panaikintas, nes byla dėl ginklų, pritrūkus įrodymų, buvo sustabdyta.
Tačiau kai ši byla pateko į rankas prokurorui G. Sereikai, jis pareikalavo tardymą atnaujinti. Kad taip neatsitiktų, Blinkė, dar paakintas ir „tulpinių“, nusprendė prokuroru atsikratyti. O tolesnę istoriją jūs jau žinote – A. Varnas įvykdė V. Blinkevičiaus įsakymą.
Neišlaikė nervai
Tardant A. Varną, paaiškėjo ir dar viena kraupi žmogžudystė. 1999 metų kovo 25 dieną dingo verslininkas Laimas Rasiulis. Kitos dienos rytą buvo rastas tik tvarkingai prie durų pastatytas jo automobilis.
Kad šis verslininkas nužudytas, giminaičiai, ko gero, suprato, nes jo turtą tuoj pat perėmė broliai Blinkevičiai, su kuriais L. Rasiulis buvo pažįstamas nuo vaikystės. Pirmiausia brolių kompanija užvaldė Marijonų gatvėje esančią parduotuvę. Jie pakeitė spynas, atleido iš darbo čia dirbusius L. Rasiulio brolius ir seserį, ėmė spausti šią šeimą, kad perrašytų jiems turtą – namą Kauno gatvėje, parduotuvę Marijonų gatvėje. Rasiuliams būtų buvęs paliktas tik namas Plukių gatvėje. Blinkevičiai perėmė ir automobilius, ir vis ieškojo L. Rasiulio pinigų.
Kartą broliai Blinkevičiai įsisodino į savo automobilį L. Rasiulio brolį Saulių ir nusivežė jį į jo motinos sodybą Panevėžio rajone Pučių kaime. Broliai pasakė Sauliui, kad šios sodybos daržinėje L. Rasiulis esąs užkasęs 3 stiklainius su 200 000 JAV dolerių. Jie strypais badė žemę, bandė ieškoti metalo ieškikliais, tačiau pinigų nerado.
Broliai Blinkevičiai nuolat šantažavo Saulių, per jį spaudė kitus gimines, vis reikalaudami perrašyti turtą, kol galų gale šiam neišlaikė nervai, jis pradėjo gerti ir atsidūrė Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.
Obuoliavimas su velniais
Vėliau paaiškėjo, kad broliai Valdas ir Darius Blinkevičiai į L. Rasiulio ganėtinai klestintį naudotos technikos ir dėvėtų drabužių verslą buvo investavę šiek tiek pinigų. Prieš savo dingimą verslininkas artimiesiems buvo minėjęs, jog su gauja yra visiškai atsiskaitęs, tačiau ne veltui sakoma: „Neik su velniu obuoliauti“. Broliai, matydami, kad verslas klesti, reikalavo vis daugiau ir daugiau. Tuo metu, kai Darius ir Valdas slapstėsi nuo policijos, L. Rasiulis jiems duodavo po kelis tūkstančius dolerių. Galų gale kartą pasakė, kad nebegali duoti daugiau pinigų, nes nebeturi iš kur jų paimti.
Tą kovo 25-osios vakarą V. Blinkevičius, nutaręs paspausti L. Rasiulį, pro langą įlindo į Marijonų gatvėje esantį biurą. Maždaug po pusvalandžio ten atvažiavo ir pats verslininkas. Blinkė pareikalavo pinigų, tačiau L. Rasiulis atsisakė jų duoti – girdi, jie jau seniai atsiskaitę. Vyrai iš pradžių apsižodžiavo, vėliau apsistumdė. Kas buvo toliau, dabar jau nebežino niekas, nes gyvų konflikto liudininkų nebeliko. Prieš pasikardamas Valdas Blinkevičius prokurorams sakė, esą L. Rasiulis puolė ant jo, esą jiedu grūmęsi ant žemės ir tuomet jis iš turėto pistoleto iššovęs į L. Rasiulį. Matęs, kad pataikęs į nugarą. Dar apie valandą Laimas buvo gyvas, bet nesulaukęs pagalbos numirė.
Kaip tik to ir laukė Blinkė. Nušauto L. Rasiulio lavoną jis nunešė ir įdėjo į jo automobilio bagažinę, prieš tai patiesęs polietileno plėvelę. Vėliau paskambino savo broliui Dariui ir paprašė, kad šis atvažiuotų ir padėtų išvežti buvusį savo maitintoją. Abu nuvažiavo į miškelį, esantį kelyje Panevėžys–Kupiškis. Ten išėmė lavoną ir Darius su L. Rasiulio BMW grįžo į miestą, o šią mašiną pastatė prie biuro Marijonų gatvėje.
Laužas miške
O kas vyko toliau, jau gali papasakoti tolesnių įvykių liudytojas A. Varnas. „Kažkurią naktį pas mane atvyko Valdas Blinkevičius ir nieko nepaaiškinęs pasakė, kad reikia padėti, – teisme pasakojo A. Varnas. – Abu sėdom į mano automobilį ir Valdui rodant kelią nuvažiavom į miškelį, esantį už miesto. Ten laukė Darius“.
Sėbrai įdėjo į automobilį L. Rasiulio lavoną ir nuvežė jį į Kupiškio rajone prie Noriūnų esantį mišką. Pakeliui dar užvažiavo į A. Varno motinos namą, paėmė pjūklą ir kirvį. Paskui A. Varnas, kai miške lavonas buvo išimtas iš bagažinės, dar kartą buvo sugrįžęs į minėtą namą paimti malkų, o degalinėje nupirko benzino.
Per naktį nusikaltėliai lavoną supjaustė dalimis ir sudegino lauže. A. Varnui dar kartą teko važiuoti malkų ir benzino. Kai jau nebesimatė jokių kaulų ir daiktų, jie išardė laužavietę, užvertė ją sniegu ir grįžo į Panevėžį.
Atpildas
A. Varnas šiuo metu dar atlieka bausmę už prokuroro nužudymą. 2002 metų lapkričio 1 dieną, daug papasakojęs apie „vyšniukų“ ir „tulpinių“ nusikaltimus, Lukiškių kalėjimo kameroje pasikorė Valdas Blinkevičius. Jo brolis Darius buvo spėjęs pabėgti į Ispaniją ir nelabai norėjo grįžti į tėvynę. Sulaikytas Almeros provincijoje, jis policininkų akivaizdoje daužė galvą į sieną, kad tik nebūtų deportuotas į Lietuvą. Tačiau teko grįžti. Už dalyvavimą nužudymuose teismas jam skyrė 8 metus nelaisvės.
Žilvinas Vizgirda
Kitame numeryje:
Sauliaus Janonio nužudymas
