Artėjant sukakčiai, Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ūmai ėmė kovoti už Lietuvos komunistų partijos (LKP), iš kurios pati mutavo iki dabartinės būklės, teises į Nepriklausomybės iškovotojos laurus. Likus kelioms dienoms iki šventės, LSDP vadovybė dar svarstė – kuri data jai svarbesnė: Kovo 11-oji ar vasario 7-oji. Mat 1990-aisiais, vasario 7 d., sovietinė Aukščiausioji Taryba (AT)paskelbė likviduojanti Ribentropo-Molotovo pakto padarinius Lietuvai. AT- okupacinės administracijos organas - nebuvo realiai niekieno rinktas. Jo deputatai buvo atrinkti sovietų okupacinės administracijos kontrolę vykdžiusios LKP vadovybės. Pirmi demokratiniai rinkimai įvyko tik 1990 m. vasario 25 d. ir baigėsi triuškinančiu LKP pralaimėjimu nepriklausomybės siekusiam Sąjūdžiui. Taip nutiko nepaisant parodomojo, anot teisininkų – nereikšmingo, vasario 7 d. nutarimo ir nepaisant to, jog kompartijos vadovybė laiku susigaudė bei organizavo atsiskyrimą nuo sovietų komunistų partijos.
Apsisprendę neboikotuoti Kovo 11-osios dvidešimtmečio iškilmių socialdemokratai visgi pasistengė sujaukti jo formatą, paskutiniu momentu pareikalavę, jog, kitaip nei numatė renginio reglamentas, būtų perskaitytas buvusio LKP Centro komiteto pirmojo sekretoriaus, vėliau Lietuvos prezidento ir premjero Algirdo Mykolo Brazausko laiškas. Pats politikas sirgo ir į iškilmes atvykti negalėjo. Kuomet taip nebuvo padaryta, kai kurie LSDP politikai ėmė griausmingai piktintis, neva dešinieji savinasi šventę, kurią prieš kelias dienas patys dar nebuvo apsisprendę švęsti.
Kviesti, atvykę ir neatvykę
Sukakties minėjimas pratęsė ir aršias diskusijas apie valstybės užsienio politiką.
Jau artėjant jubiliejui, daug ginčų sukėlė prezidentės Dalios Grybauskaitės demonstratyvus kvietimas atvykti Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui, apie kurį paskelbta minint Sausio 13-osios – sovietų surengtų laisvės gynėjų žudynių – datą. D. Medvedevas neatvyko, o politikos komentatoriai nesutaria – ar tai buvęs genialus diplomatinis D. Grybauskaitė žingsnis, išvengiant kvietimo dalyvauti sovietų pergalės prieš nacistinę Vokietiją jubiliejuje Maskvoje, ar tiesiog nelabai vykęs mėginimas įrodyti, jog santykiai su Rusija gerėja.
Be D. Medvedevo neatvyko ir ir Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka, kuris buvo pakviestas dar keistesniu būdu – likus vos kelioms dienoms, prieš tai viešai pareiškiant, kad jis turėsiąs atlikti „namų darbus“. Rusija į Lietuvą atsiuntė net ne užsienio reikalų ministrą ar Dūmos vadovą, o transporto reikalų ministrą.
Renginyje nepasirodė nei vienas iš Europos Sąjungos (ES) ir didžiųjų bendrijos šalių lyderių. D. Grybauskaitės šalininkai aiškina, jog dėl to neva kalta ankstesnė – proamerikietiška ir nepakankamai europietiška prezidento Valdo Adamkaus politika. Tiesa, V. Adamkaus prezidentavimas baigėsi jau daugiau nei prieš pusmetį ir, kaip pastebi D. Grybauskaitės politikos kritikai, jos deklaruojamas pabrėžtinis noras tolti nuo JAV ir labiau orientuotis į Europą bei Rusiją – nepakeitė ES didžiųjų požiūrio į Lietuvą. Ji, esą, toliau laikoma nelabai reikšminga šalimi, kurios jubiliejai nėra tiek svarbūs, kiek geri santykiai su Maskva.
Popierinė pareiga?
Prezidentė D. Grybauskaitė suteikė oponentams progą pasišaipyti ir iš to, kad Katedros aikštėje vykusio koncerto metu pasakė neilgą ir gana banalią sveikinimo kalbą. Nors D. Grybauskaitė, regis, ją išmoko, tačiau jos rankoje buvo kalbos tekstas, patogumo dėlei atspausdintas didelėmis raidėmis, pažymėti žodžių kirčiai. Tokius pasisakymus, pasak kritikų, mintinai išmokdavo net garbaus amžiaus V. Adamkus.
Besipiktinančiųjų nuomone, tai rodo atsainų valstybės vadovės požiūrį į pačią sukaktį. Čia pat primenama, kad Sąjūdžio bangos ir kovos už nepriklausomybę metais D. Grybauskaitė pragmatiškai darbavosi aukštojoje partinėje mokykloje. Pati ji anksčiau teigė ir ten „dirbusi Lietuvai“.
Kiek anksčiau prezidentė pareiškė taupumo sumetimais neapdovanosianti Kovo 11 akto signatarų Vytauto Didžiojo ordino Didžiaisiais kryžiais. Pradžioje pasipiktinę signatarai galiausiai nusprendė nebeaštrinti padėties, bet kartėlis liko. Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė ignoravo iškilmes prezidentūroje, kur signatarai apdovanoti Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečio medaliais.
Rusai ignoravo?
Dar keli įdomūs štrichai susiję su Lietuvos rusų organizacijų požiūriu ir laikysena šventės metu. Iškilmingo posėdžio Seime metu, kai kalbėjo Rusijos žmogaus teisių gynėjas, dabartinio Kremliaus režimo oponentas Segejus Kovaliovas, dvi rusų organizacijų atstovės Tautinių bendrijų taryboje – Larisa Dmitrijeva (Vilniaus miesto tarybos narė) ir Jelena Berežok pusbalsiu šnekučiavosi. Visai salei pakilus plojimams, kai S. Kovaliovas kilo į tribūną – jos liko demonstratyviai sėdėti, kaip ir du Lietuvos stačiatikių dvasininkai.
Maža to, tradiciškai - Kovo 11-osios proga - rengiamose tautinių bendrijų atstovų eitynėse, kur kiekviena iš jų nešasi savo tautinę vėliavą, rusų vėliavos, kuri yra ir Rusijos valstybės vėliava, nesimatė. Vena eilinių rusų organizacijos narių, nepanorusi, kad jos pavardė būtų minima, „Balsas.lt“ teigė, jog tai tebuvęs nesusipratimas, nes vėliavą turėjęs nešti Rusų kultūros centro žmogus staiga kažkur išvykęs. Apie L. Dmitrijevos ir J. Berežok elgesį ji tepasakė: „Taip, pas mus buvo problemų tokių problemų, suprantu apie ką jūs kalbate, bet...“.
Visi šventė kas sau
Šventę, dar jai artėjant, „papuošė“ viešos autoritetingų asmenų deklaracijos apie tai, jog jie „nerandą“ jokios nepriklausomos Lietuvos ir kartu su valdžia nieko nešvęsią. Taip ir įvyko – Jungtinis demokatinis judėjimas organizavo savo atskirą šventimą. Atskirai šventė patriotizmą deklaruojantis jaunimas, kurio idėjomis pavymui pasipiktino žmogaus teises ir toleranciją puoselėjantys visuomenininkai.
Šventinis koncertas, kuriame politinių ginčų jau nebuvo, nustebino ne tik gana didele ir viešai nedetalizuojama sąmata – apie 200 000 litų. Jo rėmimas neapsiėjo be tų pačių rusiškų pinigų, kurie, pasak Lietuvos radijo ir televizijos, vadovo Audriaus Siaurusevičiaus, nekvepia.
Turbūt, kad viskas atrodytų dar šventiškiau, policija viešai pagrūmojo nubausti visus, kas neišsikels vėliavų šventės proga. Pažymėtina, kad netolimoje Skandinavijoje, nereikia tokių bauginimų – vėliavos daugumą statinių puošia ir ne švenčių dienomis.
********
Nutilus šventiniams renginiams ir fejereverkams, niekur neišnyksta ir apklausų duomenys, skelbią, jog tik trečdalis lietuvių laiko save patriotais ir gintų šalį nuo kokios nors agresijos. Klausimas – kas verčia žmones šitaip galvoti ir jaustis - rimtesnis, nei kairiųjų politikų noras perrašyti istoriją ar įsižeidusių intelektualų akibrokštai nepatinkančiai valdžiai.
