Kova dėl prezidento posto jau prasidėjo. Lietuvos politikoje nevyksta nieko daugiau – tik aršus ir dažnai jokių padorumo normų nepaisantis turnyras, pavadinimu „Kas taps prezidentu“.
Kaip ir tikrose kovose be taisyklių – čia niekam neįdomūs nei garbės kodeksai, nei dar kokie nors moraliniai „sumetimai“. Akmenys mėtomi bet kur, bet kaip, į visas puses, tikslas pateisina bet kokias priemones. Dabartinė šalies vadovė, Dalia Grybauskaitė, kovą pradėjo jau seniai, nors vis neigia, kad visas pastoro pusmečio jos prezidentavimas – viešųjų ryšių akcija. O neigti nereikėtų – taip daro visų demokratinių valstybių vadovai ir čia nėra nieko negarbingo. Kas bus pagrindinis jos varžovas – kol kas dar neatskleidžiama. Tarsi laukiama Kalėdų, kad būtų galima paskelbti apie stebuklą. Ir tada nutiks visai natūralus dalykas – premjeras Algirdas Butkevičius paskelbs, kad kandidatuoja, o žurnalistai, kurie rašė, kad jis mieliau liktų premjero poste, ne taip jį suprato.
Kitaip visai nesuprantamas yra ne tik dabartinis premjero „nieko neveikimas“, bet ir socialdemokratų bandymas visomis priemonėmis sekti pasakas apie blogus konservatorius ir dar blogesnį, neva dėl visko kaltą Vytautą Landsbergį.
Žinoma, socialdemokratai ir konservatoriai – amžini varžovai, bet dabar tas varžymasis toks aklas ir kvailas, kad nekyla abejonių dėl rimtų socdemų kėtinimų. Būtent dėl to premjeras ir tyli: nenori aiškiai parodyti, kad dažni nusišnekėjimai iš jo partijos stovyklos – tai irgi viešųjų ryšių akcijos, kuriomis siekiama parodyti, kaip Lietuvai „nuvadovavo“ ir konservatoriai, ir prezidentė.
Tai nesunku padaryti, kai pastarieji turėjo atlaikyti ekonominę krizę. Kaltų visada galima rasti. Ypač tada, kai šalis priversta taupyti. Klausimas tik toks – ką nuveikė dabartinė valdžią, kuri nuo Nepriklausomybės atgavimo iš esmės valdė Lietuvą?
Gal reikėtų užbaigti žaidimą apie tai, kas buvo kaltas ir pradėti žaisti – „Kokia mūsų vizija“? Būtų panašu į „Euroviziją“ – ir intriga atsirastų ir pažadai kovoti lietųsi laisvai. Kitaip sakant, reikia klausti – ką siūlote, ponai ir ponios, nes tie visi pliurpalai apie kaltuosius – tik pliurpalai.
Šalia akivaizdžiai stipriausių varžovų kyla ir dar vienas feniksas iš pelenų – Rolandas Paksas. Jis niekada nepraranda ryžto dar patapšnoti „ant Lietuvos“. Ar jis realus varžovas bet kuriam kandidatui? O kodėl ne? Lietuviai tiki stebuklais, ekstrasensais ir pasakomis, tad kodėl negalėtų patikėti tvarkdariu, per kurį Lietuva patyrė vien betvarkė, visiškų nesąmonių laikus?
R. Pakso koziris yra žmonių nusivylimas. O tai į valdžią atvedė net tokį pamišėlį kaip Adolfas Hitleris, vadinasi, tai gali į valdžią atvesti bet ką.
Daug nuosaikiau elgiasi kitos partijos. Jos tarsi laukia, kad pagrindiniai varžovai pasmers vienas kitą purvo pylimu ir tada tikisi prasmukti į antrą turą. O tai – visiškai tikėtina. Loreta Graužinienė pradėjo skaityti Konfucijų, gal Artūras Zuokas pradės skaityti V. Lenino raštus ir Lietuvos politikoje taps įmanoma net tai, kas atrodo visiškai neįmanoma? Jeigu Artūras Zuokas niekaip nepalieka Vilniaus mero posto, kodėl negalėtų tapti prezidentu? Jo įžūlumui nėra ribų, o turėdamas visas lyderiui reikiamas savybes, jis gali užkariauti bet kurio skeptiko širdis. Vilnius spindi. Tuoj atlyginimai sostinėje pakils tiek, kad niekam mažai nepasidorys.
Lietuva – stebuklų ir netikėtumų kraštas, Marijos žemė. Čia iš dulkės kilęs bet kuo gali tapti. Tik sukurpk kokią įtikinamą pasakėčią, su giliu „Williams“ moralu ir tu didvyris. Legendinis herojus, kurį sunaikino „sistema“.
Bet visi išvardinti pretendentai prezidento karūnai gali sulaukti ir netikėtų, tarsi iš niekur atėjusių priešininkų atakos, nes kol kas jų kova tik silpnina juos. Tarsi įtemptame trileryje čia kirba nuojauta, kad kovoja ir dar kažkas, ko režisierius mums specialiai nerodo, o scenaristai labai stengiasi ir iš paskutiniųjų slepia, kas tai galėtų būti.
Kas tas „žmogus iš niekur“ galėtų būti? Prisiminkime, kas buvo Dalia Grybauskaitė prieš prezidento postą: mažai kam žinoma, bet staiga išpopuliarėjusi, atėjusi „iš kitur“, iš pačios Europos Komisijos ir užkariavusi visos Lietuvos meilę. Nesiimkim dabar spėlioti, kas dar galėtų mesti pirštinę išvardintiems kandidatams – intrigos suteikia gyvenimui spalvų. Tik jei iš tiesų atsiras koks nors slaptas arkliukas, bus aišku, kas dabar taip aršiai, taip atkakliai siekia, kad įtampa tarp socialdemokratų ir prezidentės pasiektų didžiausią įmanomą temperatūrą.
