Aišku, anokia čia problema. „Nenori – tai nevalgyk ir nedaryk problemos“, – protins gudragalviai komentatoriai. Ir jie bent vieną sykį bus teisūs. Problemos, regis, čia jokios nėra ir neturi būti – nenori ir nevalgai, tačiau kodėl problema atsiranda tada, kai pasakai, jog nenori valgyti mėsos?
Regis, situacijos paprastumas turėtų atsispindinėti ir čia – nenori mėsos ir nevalgai, tai – tavo asmeninis pasirinkimas. Bet ne – jei nevalgai mėsos, iškart tampi išsikirtinis, kitoks nei dauguma, o ko jau ko, tačiau tokių išsišokėlių konservatyvūs lietuviai negali pakęsti. Matai, jei silkė nepatinka – tavo reikalas, bet jei mėsa – tai jau visuomenės interesas. Ir tada prasideda visi virkavimai apie tai, kad žmogaus organizmui būtina geležis, o jos be mėsos atseit negausi arba be mėsos jos gauti labai sunku, trūks vitamino B12, todėl iškart diagnozuojama mažakraujystė. Geriau pagalvojus ir ilgiau pasiginčijus grasinimų sąrašas, kas gali nutikti nevalgant tokios naudingos mėsos, vis ilgėja, bet vegetarai, veganai ir žaliavalgiai kaip gyveno, taip ir gyvena.
Beje, šie – irgi ne visi šventieji, todėl moka užknisti lygiai taip pat, kaip ir riebalus mėgstantys visaėdžiai. Pamenu, teko važiuoti į Nidą su kolegom fotografais fotografuoti socialinės akcijos apie tėvystę – jie buvo vegetarai, todėl žiūrėdami į mano lėkštę nuolat kalbėjo apie tai, kad valgau lavoną. Tiesa, tas kepsnys iš esmės ir buvo lavonas – nėra čia ko daug ginčytis, bet reikalas tas, kad jie su savo kalbom įkyrėjo lygiai taip pat, kaip visaėdžiai, nuolat kišantys mėsos valgymo būtinybę.
Tačiau grįžkime prie mano nemėgstamų spanguolių ir nekenčiamos silkės. Jei tai, kad nevalgau šio maisto, niekam nekliūva, – o kliūti ir negalėtų, nes mano lėkštės turinys yra mano ir tik mano reikalas, – tai tik mano reikalas, valgyti mėsą ar ne. Jei prie stalo vienas šlamščia keptą vištą, o kitas rupšnoja salotas – akivaizdu, kad jie vienas kitam netrukdo, nebent tas valgantis vištieną surytų dar ir visas salotas.
Vis dėlto kalbant apie daržoves ir mėsą atsiranda vienas „bet“, kai iš tiesų būtų naudinga atsižvelgti į tai, ką apie tavo lėkštės turinį sako specialistai, – kai iš tiesų yra reali grėsmė sveikatai.
Greitojo maisto restoranuose matant žmones, sveriančius kokią toną, bet toliau sėkmingai ryjančius šeimyninę picą ar dvigubą komplektą, – man tikrai kyla klausimas, kodėl jiems taip nusispjauti ant savo sveikatos.
Tas pats ir su peršviečiamom podiumų nendrėm, kurios, sugraužusios vieną salotos lapą per dieną, leipsta nuo persivalgymo ir kurioms užlipus ant svarstyklių jų rodyklė net nepajuda, nes tokio svorio svarstyklės paprasčiausiai nerodo.
Žinoma, visa tai – kraštutinumai, bet esmė ta, kad savo sveikata rūpintis reikėtų visiems. Juk Lietuvoje jau seniausiai medikai kaip užsukti skalambija, kad maitinamės pernelyg riebiai, per daug vartojame mėsos ir per mažai daržovių. Be to, 2013 metais Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto atliktas tyrimas parodė, kad tik apie 20 proc. lietuvių rinkdamiesi maistą galvoja apie jo naudą sveikatai. Todėl apie vegetarus, veganus ir žaliavalgius iš principo nebūtų galima sakyti nieko labai blogo, nes jie bent rūpinasi savo sveikata ir mąsto, ką valgo.
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja per dieną suvalgyti 600 gramų daržovių. O statistinis lietuvis per metus suryja 65 kilogramus mėsos. Tai gal visgi reikėtų nusivalyti riebaluotas marmūzes, padėti kiaulės koją į šalį ir kartais sugraužti kokią morką?
