Nors laiko mašinos kol kas niekas neišrado, bet šiek tiek fantazijos tikrai nebus per daug. Nusikelkime devyniasdešimt metų atgalios.
Šalta. Drėgna. Tamsu (ir todėl baisu). Kitaip sakant, ankstyvas ir žvarbus 1922 metų sausio pradžios rytas. Krosnis užgesusi, nes jau sukūrenti paskutiniai „Vairo“ žurnalo numeriai. Smulkutis Antanas jau būtų sušalęs į ragą, jei ne prašmatnus žmonos, neva „atlietuvėjusios“ bajoraitės Sofijos kūnas. Bet paryčiais ir ji atvėso – jau ne tie jaunystės metai, kai panelė Chodakauskaitė buvo nusižiūrėjusi šį perspektyvų, kaip jai tuomet atrodė, „chamą“. Dabar ji tik kreivai šyptelėjo, apžvelgdama tamsoje savo snaudžiantį nevykėlį. Ką čia ir lyginti su jaunųjų dienų smarkuoliu Zbignievu, bet šaukštai, kaip sakoma, popiet. Na, pabuvo Antanėlis laikinuoju prezidentu, turi dabar susikūręs kažkokią nykštukinę partijėlę, kuri niekam neįdomi net šioje vakarykščių baudžiauninkų (kaip ir pats jos vyras) šalyje, nes beveik niekas rinkimuose už ją nebalsuoja. Na ir kas? Ogi nieko.
Ponia Sofija paprasčiausiai nedisponavo, kaip mes dabar sakytume, tam tikra diskretiška ir jos atžvilgiu kolkas pertekline informacija. Bet viskam ateina savas laikas.
Maždaug penktą valandą ryto suskambo marmurinis telefono aparatas, kurių tuometiniame Kaune buvo vos pora šimtų. Sofija, užsimetusi kažkokią permatomą maršką, kažkada buvusia peniuaru, puolė prie neseniai namuose atsiradusio technikos stebuklo.
„Tovaršč Zosia?“ – pakvipo rūgtelėjusiu vakarykščiu alkoholiu telefono ragelis – „Dobroje utro, ženščina. A tovarišča Antona možna?“
Sofija kumštelėjo vyrui – „Imk, erode, kalbėk, vėl tie tavo rusai. Ir neaiškink, kad rusų kalba yra beveik tapati mano gimtajai lenkų – nieko aš ten nesuprantu“.
Antanas bemat atsipeikėjo ir prišoko prie telefono aparato beveik taip pat spėrai, kaip jaunystėje prišokdavo prie tuomet dar ne tokios išpampusios Sofijos: „Da? Ja vasslušaju“.
„Slušaite, tovarišč Anton, nam nado sročno vstretitsia. Polučili iz centra mysli dlia dalneišego obščego s vami razmyšlenija, i koječego boleje konkretnogo, materijalnogo. Koroče, my tutždiom vas“. „Čto, seičas, v etoj temnote, kotorajacarit v Kovne? A možet davai lučšezavtra?“
„Net, Anton, imenno seičas, temboleje, čtoeto ne nam, a tebe nužno. Davai nevydelyvaisia i prijezžai, My ždiom“.
Žinoma, šio pokalbio įrašo neišliko. Gal ir pats pokalbis buvo kiek kitoks, ką dabar gali žinoti. Bet išliko informacijos visuma, kuri leidžia teigti, kad aukščiau improvizuotas epizodas nėra kažkokia nesąmonė. Atsiverčiame E.Oberlaenderio knygos „Autoritaere Regime inOstmittel – undSuedosteuropa 1919 – 1944“ (Padeborn – Muenchen – Wien – Zuerich 2001) 112 puslapį.
Ten, remiantis gausiais šaltiniais, aiškiai parašyta, kad jau 1922 – 1923 metais (!) smarkiai suaktyvėjo lietuvių tautininkų (konkrečiai Antano Smetonos, Augustino Voldemaro ir Vinco Krėvės – Mickevičiaus) kontaktai su Kremliumi ir jo emisarais Kaune, kurie dosniai šelpė lietuviškųjų Mussolinio pasekėjų veiklą. „Suaktyvėjo“ – reiškia, kad tų kontaktų būta ir anksčiau. O „kapeikinis“ Maskvos mastais šelpimas buvo tikrai labai rezultatyvus. Matyt todėl A.Smetona rašė 1926 metais „Lietuvio“ leidinyje: „Maskva yra kariškai nenugalima. Dėl to mes negalime jungtis į jokias sąjungas, kurios ateity kovotų prieš Rusiją“. Ar tik ne tai gali paaiškinti ir gerai žinomą faktą, kad A.Smetonai, kaip vyriausiajam Lietuvos kariuomenės vadui, generaliniame štabe buvo rengiami planai karams su visais Lietuvos kaimynais, išskyrus pagrindinę grėsmę mūsų Nepriklausomybei – Rusiją? Juk ir tada, ir dabar tautininkams buvo svarbu nukreipti tautos dėmesį ir nerimą ne į Rusiją (tuomet – SSRS), o į mūsų istorinę ir geopolitinę sąjungininkę – Lenkiją.
Toje pačioje vokiškai išleistoje knygoje rašoma, kad A.Smetona ir A. Voldemaras reguliariai vykusiuose ir po keletą valandų trukusiuose pasitarimuose su Maskvos emisarais iki elementariausių smulkmenų aptarė būsimo antikonstitucinio perversmo niuansus. Nuomonių skirtumai nebuvo esminiai – rusai rekomendavo remtis sąmokslu prieš savo tautą ir teisėtą Lietuvos valdžią „liaudies masėmis“, nes tautininkai, nepasitikėję „sava“ tauta, teigė, kad pakaks jiems ištikimų kariškių. Tokių, kaip žinome, tikrai atsirado, pavyzdžiui: ryžtingas, bet intelektu nepasižymėjęs generolas Povilas Plechavičius (jau 1929 metais tautininkai šio neprognozuojamo smarkuolio paslaugų atsisakė – „Mauras savo darbą atliko“).
Tokiu būdu galima teigti, kad 1926 metų valstybės perversmas, kuris bet kurioje valstybėje pagal apibrėžimą yra laikytinas itin sunkiu valstybiniu nusikaltimu, buvo parengtas ir finansuotas pikčiausių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės priešų – Rusijos bolševikų, ir įgyvendintas Lietuvoje jų agentų – tautininkų. Perversmas komplikavo Lietuvos tarptautinę padėtį ir, kas svarbiausia, sustabdė pilietinės visuomenės tapsmą mūsų šalyje, ko pasekmės yra jaučiamos iki šiol. Galima teigti, kad 1926 metų antivalstybinis perversmas parengė dirvą 1940 metų nacionalinei katastrofai.
Pažymėtina, kad siekdamas savo destruktyviųjų tikslų Lietuvoje, Kremlius rėmėsi čia ne vos keliasdešimt narių teturėjusia vietine komunistų partiją, o būtent tautininkais. Maža to, įvykdžius jos suplanuotą perversmą, Maskva leido tautininkams sušaudyti keletą vietinių „komunistėlių“ (du lietuvius, vieną žydą ir vieną vokietį). Tai turėjo įteisinti tautišką perversmo pateisinimo versiją – esą tai buvo viso labo „prevencinė“ priemonė prieš kažkokį kitą – „tikrąjį“ ir „baisųjį“ perversmą, kurį neva rengė Lietuvos tautinės mažumos ir tie patys praktiškai neegzistavę vietos komunistai. Ypač „originali“ buvo A.Smetonos ir A.Voldemaro sugalvota istorija apie „komunistinį perversmą“, kurį Lietuvoje neva ketino surengti... Lenkija (!?). Iš esmės situacija pasikeitė tik 1939 metais, kai Maskva nutarė prisijungti Baltijos valstybes tiesiogiai, be jokių tautinių „klapčiukų“ tarpininkavimo. Tokiu būdu tautininkų „resursas“ liko išnaudotas, o jų istorinė „misija“ baigta.
Kremliui labiausiai imponavo tautininkų „firminis patiekalas“ – jų patologinis antilenkiškas nusistatymas, kas leido rusams išardytiVakarų pasaulio vieningą antibolševikinį frontą nuo Suomijos iki Rumunijos. Būtent tautininkų (ir rusų pagalba) užvaldyta Lietuva tapo tuo Trojos arkliu, kuris leido Šėtono Imperijai destabilizuoti Vidurio bei Rytų Europą ir galiausiai paversti ją savo valdomis.
Bet gal tautininkai, užgrobę valdžią Lietuvoje ir niekad neturėję tam jokio tautos mandato, gal jie prisiėmė atsakomybę už šios tautos ir valstybės likimą atėjus sunkių išbandymų metui? Nieko panašaus – turint praktiškai absoliučią valdžią, nesugebėta nei organizuoti pasipriešinimo, nei suformuoti vyriausybės tremtyje – nesugebėta padaryti absoliučiai nieko. Ne veltui Lietuvos partizanai savo 1949 metų vasario 16 deklaracijoje iš esmės distancijavosi nuo antidemokratinėstautininkiškos tradicijos, o lietuvių išeivių organizacijos kratėsi dalyvavimo bendruose su tautininkais renginiuose ir projektuose.
O koks yra dabartinių tautininkų santykis su savo tarpukario pirmtakais ir apskritai su savo sąžine? Gal jie atsiribojo nuo A.Smetonos ir jo kamarilijos išdavikiškos veiklos ir siūlo Lietuvai kažką naują? Anaiptol. Jie ne tik kad neatgailauja – jie įžūliai didžiuojas nusikalstama savo partijos praeitimi. Tautininkų atkuriamasis suvažiavimas buvo pabrėžtinai surengtas perversmo 85-ųjų metinių proga, šitaip dar kartą spjaunant į veidą jaunai ir vis dar gležnai lietuviškai demokratijai, visai mūsų besiformuojančiai pilietinei visuomenei. Ar tai sutrukdė Teisingumo ministerijai įregistruoti šios odiozinės partijos įstatus? Ir ko Lietuva dar gali tikėtis iš jau buvusių savo demokratijos duobkasių?
P.S. Jau parašęs šį straipsnį, dar kartą peržiūrėjau internete esančią medžiagą apie tautininkų atkuriamąjį suvažiavimą. Vienoje nuotraukoje pastebėjau asmenį, dirbantį Ministro pirmininko tarnyboje – tokį poną Liną Vingelį. Įdomu, kokią jis ten (Ministro pirmininko tarnyboje, ne tautininkų suvažiavime) vykdo politiką? Valdančiojoje koalicijoje dominuojančių konservatorių? Ar iš konservatorių gretų ištrenktų tautininkų? O gal aukščiau aprašytų jų „partnerių“ Maskvoje?
O gal tautininkai mus jau valdo? Kaip ir po 1926-ųjų – niekieno (bent jau Lietuvoje) neatsiklausę?
