"Anksčiau ko tik nerasdavome - ir aukso, ir šaldytų vištų, ir pinigų", - gerus laikus prisimena šiukšlių konteineriuose besirausiantys benamiai. Deja, anot jų, pastarieji metai privertė ir juos susiveržti diržus. Kita vertus, kai šiukšlių konteineryje kasdien randi dar tinkamų vartoti maisto produktų, anot benamių, belieka stebėtis žmonių nemokėjimu taupyti.
"Šiandien radau geros duonos, bulvių, rūkytos dešros... Štai - ir pusė arbūzo į celofaną suvyniota gulėjo. Puikiausias. Toks saldus. Šiaip neleisčiau sau tokio skanėsto nusipirkti, dabar parnešiu namo - bus šventė. Ir dešrelių nepaliesta pakuotė gulėjo. Keista - tik viena diena, kai baigėsi galiojimo laikas, o jau meta lauk. Juk ne metų senumo..." -dėstė prie šiukšlių konteinerių pakalbinta Liuda.
Namais moteris vadina buvusioje Kalotės sąvartyno teritorijoje įrengtą pašiūrę. Jau kone penkiolika metų šitaip gyvenanti ir sakė nė nenorinti keisti gyvenimo būdo.
"Aš turiu ir tikrus namus. Ten gyvena mano dukra su vyru ir vaikais. Bet jiems nepatinka mano naujas sugyventinis. O aš jį myliu, todėl man jau geriau su juo Kalotėje glaustis", - atviravo ji.
Tądien Liuda iš Kalotės į Klaipėdą ieškoti laimės net penkis kilometrus kulniavo su kaimynu Vytu. Jis kaip tikras džentelmenas nešė visus tris maišus, prikrautus įvairiausių radinių. Didžiąją dalį laimikio sudarė tušti buteliai.
"Su buteliais jau liūdna. Nežinau, ar žmonės nebegeria, ar patys butelius parduoda, ar sezonas baigėsi, bet jų katastrofiškai mažėja. Anksčiau, būdavo, per dieną po šimtą butelių konteineriuose pririnkdavau, o dabar jei kokį dvidešimt randi, - jau gerai", - pasakojo Vytas.
"Tiesa, dar gražų vasarinį gėlėtą chalatėlį radau, - moteriškai pasidžiaugė Liuda. - O ką, vasarą prie upės galėsiu užsivilkti, kai eisiu maudytis".
Anot jos, šis ruduo, matyt, labai derlingas, nes šiukšlių konteineriai pilni dar nesugedusių pomidorų ir obuolių, tad vitaminų žiemai netrūks ir benamiams.
Vytas tik juokėsi paklaustas, ar nėra tekę apsinuodyti konteineriuose rastu maistu.
"Jūs negalvokit, kad mes čia pat iš konteinerio traukiam ir į burną kišam. Juk parsinešam namo, nuplaunam, apipjaustom. Ir stengiamės viską virti, kad bakterijos dingtų", - pasakojo.
Pinigų lietus
Nors, kaip tikino abu pokalbininkai, dar nebuvę dienos, kad jiems būtų reikėję badauti, tačiau sutartinai apgailestavo, kad "šiukšlininkų" aukso amžius baigėsi kartu su užklupusia krize.
"Aš net nemoku apsakyti, kaip anksčiau žmonės pertekę gyveno. Iš konteinerių traukdavome dešras, kumpius, kondensuotą pieną, kurių net galiojimo laikas nebūdavo pasibaigęs. Savo akimis mačiau, kaip moteris į šiukšlių konteinerį išmetė visą šaldytą vištą. Jai tikrai nieko blogo nebuvo nutikę. Nežinau, gal nuo tos dienos sugalvojo būti vegetarė", - šypsojosi Liuda.
Tačiau patys geriausi radiniai būdavo pačiame Kalotės sąvartyne. Iki šiol moteris atsimena, kaip vienas vyrukas atidarė išmestos mažos komodėlės stalčių, o jis - pilnutėlis banknotų po du šimtus litų. Pūstelėjo vėjas ir pinigai pasklido po visą sąvartyną. Laimės buvę visiems sąvartyno gyventojams.
"Aš pati vieną kartą radau rankinę su pinigais, dokumentais, raktais. Piniginėje buvo trys šimtai ir vienas litas. Dokumentuose perskaičiau adresą ir nuėjau į tuos namus. Teisybę sakant, pinigų neatidaviau, sakiau, kad jų ten nebebuvo. O visa kita grąžinau. Klausiu, kaip ta rankinė atsirado šiukšlyne, moteris tik pečiais traukė. Sakė, kad ji ėjo sportuoti į klubą, o jis iš ten ir dingęs. Matyt, kas nors jai keršijo, nes jei būtų vogę, būtų pinigus ištraukę. Už radinį paprašiau butelio degtinės su rankena, tai gavau net penkis", - laimingą radinį prisiminė Liuda.
Pasak jos, ne naujiena sąvartyne buvo rasti ir įvairių auksinių papuošalų. Tad kai sąvartyną perkėlė į Dumpius ir tokiems prašalaičiams, kaip ji, užtvėrė įėjimą, - tenka raustis mieste esančiuose konteineriuose.
"Dėl to niekas ant mūsų nepyksta. Žmonės supratingi. Tik šlavėjai prašo, kad šiukšlių nepaskleistume, tad stengiamės "darbo vietą" palikti tvarkingą", - pasakojo moteris.
"Žinote, anksčiau aš sakydavau, kad "teisingai" gyvenantiems pensininkams daug sunkiau. Jie negali sau leisti nusipirkti nei vynuogių, nei dar kokio skanėsto. O mes būdavome visko pertekę. Ir dabar panašiai galvoju, tačiau jei krizė dar ilgai tęsis, gal teks tų pensininkų atsiprašyti", - liūdnai šypsojosi Vytas.
Ieško kryžiažodžių
Vadinamajame Dragūnų kvartale prie konteinerių besisukiojantis Viktoras sakė šitaip maisto ieškantis jau ketvirti metai. Nors pirmą kartą atidaryti šiukšlių konteinerį jam prilygo katastrofai, dabar jis sakė jau seniai nebesigėdijantis raustis po šiukšles. Kai tik randa kokį laikraštį, žurnalą, - čia pat atsirėmęs į konteinerį pasklaido. O ypač jam patinka spręsti kryžiažodžius. Tad neprikeverzotos kryžiažodžių knygelės jam vienas iš malonesnių radinių.
"Aišku, ką ir kalbėti, jei skrandis gurgia iš alkio, ne kryžiažodžiai galvoje. Dabar, jau kokie keturi mėnesiai, labai jaučiasi krizė. Žmonės, matyt, pradėjo taupyti, patys stengiasi viską suvalgyti. Labai ilgai tenka raustis, kol ką valgomo atrandi. Juk kokių bulvių lupenų nevalgau, ieškau normalaus maisto. Dabar jau būna dienų, kai ir tris dienas tenka tuščiu skrandžiu pavaikščioti. Stoviu prie parduotuvės, kojos nelaiko, žmonės tyčiojasi, esą "nereikėjo tiek prisilupti", o man tiesiog iš alkio silpna", - pasakojo Viktoras.
Dragūnų kvartalą jis vadino "buržujų klondaiku". Vos tik čia pradėjo keltis pirmieji gyventojai, šį kvartalą atradusiems benamiams čia buvęs rojus.
"Traukdavom iš konteinerių ir veikiančius televizorius, ir mobiliuosius telefonus. Esu radęs dar visiškai naują, supakuotą, mobilųjį telefoną su visom ausinėm. Tuomet taip ir norėjosi sušukti, ei, jūs, "buržujai", na, ir gerai gyvenate, nesikeikiant... Aš jau nebekalbu, ką žmonės išdarinėdavo su maistu. Net neprapjautos rūkytos dešros, kumpiai mūsų nestebindavo. Pasitaikydavo tokių dienų, kai radinys būdavo toks, kad nei suvalgyti, nei nusinešti nepajėgi. Vieną kartą radau didžiulį maišą užraugtų šašlykų. Šalia - ir iešmai, ir šašlykinė, ir net maišelis anglių kepimui išmestas. Nusinešiau viską į miškelį ir puotavau", - gerus laikus prisiminė Viktoras.
Kita laiminga diena vyriškiui įsiminė, kai jaunuoliai po vakarėlio prie konteinerių maišais tempė likučius. "Norėjo lauk išmesti didžiulį bidoną alaus, pilnus maišus saldumynų ir visokio maisto. Pamatė mane ir sako: "Na, tėvuk, ar paneši?" Kur ten paneši iš vieno karto. Pirmiausia griebiau maistą - nusinešiau į krūmus, o po to jau grįžau alaus", - pasakojo jis.
Kadangi turi itin jautrų skrandį, pokalbininkas apgailestavo galintis valgyti ir gerti anaiptol ne bet ką. Labiausiai jis gailėjosi nebegalintis valgyti obuolių - tuomet rudenį prasimaitinti būtų vieni juokai.
Nemėgstamų patiekalų nebėra
"Dažnai prašau išmaldos ant Biržos tilto. Jei tik susirenku didesnę sumelę, einu į šalia esančią kavinę ir prašau cepelinų išsinešti", - mėgstamiausią patiekalą prisiminė Viktoras. Nors, patikino, nemėgstamų jau seniai nebeturintis. Anksčiau visiškai nemėgęs lašinių, dabar vyras sakė bet ką atiduotų už "bryzelį" šio rūkyto skanėsto.
Šalia Dragūnų kvartalo esančiame miškelyje Viktoras sakė įsirengęs ir laikiną guolį.
"Pernai peržiemojau Tuberkulioziniame dispanseryje, gal ir šiemet taip pat bus. Nors, tiesą sakant, ten taip "skrumnai" valgyti duoda, kad kitą kartą ir iš konteinerių produktų prisirinkęs gali sočiau prisikirsti. Bet ką aš čia - kad tik priimtų į tą ligoninę. O kol kas noriu susirasti šiltesnius batus. Vis nerandu. Anksčiau labai dažnai žmonės prie konteinerių palikdavo maišelius, specialiai prikrautus drabužių ir batų. Dabar tokių dovanėlių taip reta", - dėl krizės padarinių apgailestavo Viktoras.
Edita GUDAVIČĖ
