G. Landsbergis teigė, kad yra pikta dėl tokių kolegos žodžių. Jis teigia, kad bendrapartiečiui pritrūko adekvatumo ir supratingumo.
„Man pikta, labai žmogiškai pikta, kad pritrūko adekvatumo ir supratingumo. Seimo nario nuomonė neturi nieko bendro nei su mano pozicija, nei su nuostatomis, kurias gina mano atstovaujama partija ar Vyriausybė, kurioje dirbu“, – BNS atsiųstame komentare teigė G. Landsbergis.
Parlamentinės Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas V. Rakutis savo viešai paskelbtame komentare ragindamas ieškoti žydų genocido priežasčių minėjo žydų vaidmenį Holokauste ir represinėse sovietinėse struktūrose.
„Juk holokausto vykdytojų netrūko ir pačių žydų tarpe, ypač getų savivaldos struktūrose. Mes turime garsiai įvardinti šiuos žmones ir pasistengti, kad panašių į juos neatsirastų vėl. Bet taip pat atsakyti į klausimą, kokios buvo pačių žydų pažiūros, kokios idėjos paskatino daliai žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose. Kartais priežasčių suvokimas leidžia suprasti ir pasekmes, nors ir nepateisina poelgių“, – savo viešame pranešime rašė V. Rakutis.
Frakcijos seniūnė: miglotos perspektyvos dėl V. Rakučio vadovavimo komisijai
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionys demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė pabrėžia, kad viešumoje pasirodęs parlamentaro V. Rakučio autorinis tekstas „Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena: ar jau suvokiame tragedijos priežastis ir išmokome pamokas?“ nėra frakcijos pozicija.
„V. Rakučio tekste išreikštos mintys nėra frakcijos pozicija. Tai yra Seimo nario asmeninė nuomonė“, – teigia TS-LKD frakcijos seniūnė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
R. Morkūnaitė-Mikulėnienė naujienų portalui tv3.lt teigė, kad su kolega V. Rakučiu kalbėjo apie situaciją.
„Išsakiau savo kritiką, pasikeitėme nuomonėmis. Neabejotinai, turbūt frakcijoje irgi turėsime tolimesnį pokalbį.
Aš asmeniškai manau, kad dėl vadovavimo komisijai (V. Rakutis yra Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas – aut. pats.) yra miglotos perspektyvos. Manau, kad žmogus sukomplikavo savo galimybes, nes dabar yra tam tikras požiūris visuomenėje ir į gebėjimą vadovauti tokio pobūdžio komisijoje. Dėl to yra apmaudu.
Tikiuosi jo sąmoningumo. Galbūt jis dar turės galimybę paaiškinti, ką parašė. Nežinau, ar tai įmanoma padaryti“, – teigia R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Protestuodamas prieš kai kurias esmines V. Rakučio mintis, išsakytas komentare Tarptautinės Holokausto dienos proga, Emanuelis Zingeris pasitraukė iš V. Rakučio vadovaujamos Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos.
„Manyčiau, kad ponui V. Rakučiui nevertėtų reguliuoti istorinių klausimų ir derėtų pasitraukti iš komisijos pirmininko pareigų“, – teigia E. Zingeris.
V. Rakutis bando paaiškinti situaciją
Seimo narys V. Rakutis pagal išsilavinimą yra istorikas. Jis yra dėstęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, ėjo patarėjo pareigas Lietuvos kariuomenėje.
„Kas yra getas – tai apribota miesto dalis, kurioje suvaromi visi žydai ir ten nustatoma administracija ir policija ir visi kiti. Getų administracija neišvengiamai turėjo bendrauti su okupacine kariuomene, šiuo atveju, vokiečių. Ir jie ten priiminėjo visokius sprendimus. Tai reikia žinoti ir natūralu, kad taip turėjo būti.
Taigi ne taip, kad žydai sau išsirinko administraciją. Kažkiek rinko, bet kažkiek vokiečiams jie turėjo tinkami būti. {...} Kai žinai tą sistemą – tai nekelia didelių klausimų. Tiesiog taip yra. Aš ne dėl to, kad pasakyčiau, jog žydai lyg tai patys kalti. Bet mes turime suprasti, kas yra okupacija ir kas yra holokaustas kaip reiškinys – tai baisus dalykas“, – teigia V. Rakutis.
Pasak V. Rakučio, jis kalbėjo su konservatorių frakcijos seniūne ir ji buvo labai nepatenkinta. Pasak parlamentaro, jai skambino partijos valdžia.
„Aš jai paaiškinau priežastį, kad noriu šitą ligą gydyti ir, kad holokaustui būtų užbėgta už akių būtinai. Tai yra pats svarbiausias dalykas. Mes šiandien įsivaizduojame, kad viskas yra gerai, bet tai nėra gerai. Žmonės nesupranta, kas čia įvyko, nes jiems nepaaiškinama priežasčių ir pasekmių grandinė.
Dabar yra žmonių reakcija. Žmonės žiūri į tą situaciją iš šių dienų perspektyvų, bet mes turime didžiausią problemą tai, kad antiholokaustinis auklėjimas, jis iš tikrųjų nevyksta. Gavau daug atsiliepimų iš žmonių, kad galų gale paaiškinau, kodėl atsitiko šitas baisus reiškinys. {...}
Jei mes to problemos neišsprendžiame, jei nepasiekiama žmonių širdžių, jei neišaiškiname proceso realiai, kaip jis vyksta – tai mes negyjam. Jei mes galvojame, jei nekalbėsime apie tai, jei laikysimės, kad nesikiškime, nekalbėkime, nes skaudu – tai mes negydome ligos, nes liga progresuoja, todėl visi lieka prie savo nuomonių ir turi tokią didelę problemą“, – teigia V. Rakutis.
Pasak V. Rakučio, eidamas į Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos vadovo postą turėjo tikslą, kad būtų atsakoma į sunkius klausimus.
„Atlikime tyrimus, pasižiūrėkime, kas atsitiko. Sudėliokime priežasčių ir pasekmių grandines, nes kitokiu atveju, mes nepagydysime ligos.
Holokaustas yra ne tautinis dalykas, bet jis atsiranda iš tam tikrų pažiūrų ir tam tikro išsilavinimo trūkumo. Bet kurioje valstybėje vėl gali atsirasti iš naujo, jei nebus tam reikalui užbėgta už akių“, – aiškina V. Rakutis.
Pateikiame visą neredaguotą V. Rakučio tekstą (tai yra politiko asmeninė nuomonė):
Sausio 27 d. pasaulis mini Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Šis paminėjimas ypač svarbus Lietuvai, kurioje Holokausto mastai buvo vieni iš pačių didžiausių visoje Europoje. Lietuvos istorijoje Holokaustas pasižymi didžiausiu aukų skaičiumi per trumpą laikotarpį. Iš viso per nacių Vokietijos okupaciją ir SSRS–Vokietijos karą žuvo apie 195 000–200 000, karo pabaigos sulaukė tik 10 000–12 000 Lietuvos žydų. Pirmą kartą Lietuvoje per tokį trumpą laiką buvo nužudyta tiek daug žmonių[1].
Žydų tautos naikinimas Lietuvoje matomas visur keliaujant po Lietuvą: kultūros paveldą žymintys ženklai informuoja apie egzekucijos ir masinio palaidojimo vietas. Kaune ir panemuniais, kur tenka dažnai keliauti, tokius ženklus galima rasti kas keletą kilometrų. Kai kurie čia stovi dar nuo sovietmečio, kiti sutvarkyti neseniai. Dėl pagarbos, reiškiamos žmonėms, kurie buvo nužudyti vien todėl, kad jie gimė žydais, niekas abejonių nereiškia. Mes nesirenkame, kuo gimti, nesirenkame, į kokius maldos namus eiti, nesirenkame savo plaukų spalvos, todėl negalime už tai būti baudžiami, naikinami, niekinami. Bet ar mes tokiose vietose lankomės, skaitome užrašus, bandome suvokti, kas ir kodėl įvyko? Kas tie hitlerininkai? Kas tie vietiniai pakalikai ar pagalbininkai? Kodėl žmonės taip elgėsi? Kaip tai iš viso galėjo atsitikti?
Kaip žinoma, laiko ženklai yra svarbūs tam, kad jie kažką papasakotų, pamokytų, perduotų svarbią žinią jaunajai kartai. Jie turi kalbėti ir jų turi būti klausomasi. Tačiau tam, kad tai įvyktų, žmogus turi būti pasirengęs priimti informaciją. Bet labai sunku tai padaryti, kai mūsų šeimose apie tai nėra kalbama. Tai tema, kuria nėra kalbama. O nekalbama dėl kelių priežasčių. Pirmiausia nėra aiškaus naratyvo arba jis toks, kad priimti jį sunku. O gal nežinome, ką pasakyti, nes girdime tik vieną pusę. Jeigu nesupranti pats, kaip gali paaiškinti kitam? Prieš metus su savo jūrų skautais keliavome per Prienų miestelį, sustojome prie paminklo Holokausto aukoms atminti ir gerą pusvalandį kalbėjomės apie holokausto priežastis ir padarinius. Jaunimas dėkojo, jiems pasidarė aiškiau. Gal turime kalbėti žmonėms suprantama kalba, apžvelgti visas puses, jų idėjas, motyvacijas? Kad nevyktų atmetimo reakcija.
Atrodo, lengviausia suprasti tuos hitlerininkus, nes jie – blogi. Tokie iš esmės blogi. Bet juk jie negimė blogi, o tapo. Tam tikro proceso pagalba buvo tokiais išugdyti. Po Pirmojo pasaulinio karo, kurį Vokietija pralaimėjo, bet pralaimėjo karo nepradėjusi, vokiečiai buvo labai pažeminti, siekė revanšo, ieškojo kaltų ir labai mielai priėmė informaciją, kad kalti buvo žydai ir komunistai. Generolas Erichas Liudendorfas sukūrė peilio į nugarą teoriją, pagal kurią vokiečiai sąžiningai ir profesionaliai kovėsi frontuose, buvo arti pergalės, bet užnugaryje saugiai sėdėję žydai ir komunistai sukėlė riaušes ir revoliuciją, dėl ko teko pasirašyti sunkias paliaubas.
Nors tokia teorija didelio ryšio su realybe neturėjo, vokiečiai 1918 m. rudenį daugiau kariauti nebegalėjo dėl bado ir suirutės, JAV įsijungus į karą nebuvo jokios vilties laimėti, vis tik daug kam Vokietijoje tai buvo patogi teorija. XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vokiečiai buvo ugdyti, kad yra patys pačiausi, lengvai patikėjo tokiais paprastais paaiškinimais ir lengvai priėmė rasistines nuostatas. Ir iš čia kyla labai pavojinga išvada, kad ir kiti, šiuolaikiniai žmonės, gali būti išugdyti blogais, jeigu bus veikiami panašių idėjų, panašiai bus kalbama mokyklose, bus veikiami tam tikros neapykantos ir savęs sureikšminimo aplinkos. Ir šiais laikais tai gali atsitikti, kaip kad 1941 m., gal tik pavadinimai bus kitokie. Rasizmas yra dvasinės prigimties ir remiasi visuotinai pripažįstamomis, nors ir atvirai nedeklaruojamomis visuomenės dalies nuostatomis.
Holokaustą vykdė ir visiškai priešingos ideologijos – komunizmo nešėjai. Mes puikiai žinome apie jų ištremtas, naikintas tautas ir elitus, todėl neabejojame rudųjų ir raudonųjų metodine giminyste. Juk nacionalsocializmo lyderiai daug ko mokėsi iš GULAG`o, Rusijos tremties ir katorgos sistemos, ištobulintos bolševikų Genricho Jagodos ir Nikolajaus Ježovo. Blogį gimdo totalitarinės santvarkos ir jų lyderiai, kurie sukurtų supervalstybių, superžmonių kūrimo vardan aukoja kitas, mažiau svarbias tautas ar tam tikrą jų dalį. Net iš pažiūros nekaltas šūkis „America first“, dirbant kryptingai, gali privesti prie prievartos ir noro žudyti kitokius ar kitaip mąstančius. Tai neseniai stebėjome Kapitolijaus kalvoje, Vašingtone. Siaubas, tačiau tai gali atsitikti bet kur ir bet kada, nepriklausomai nuo stereotipų ir vėliavų spalvų.
Po Antrojo pasaulinio karo europiečiai suprato ir įvertino totalitarizmo pamoką. Tačiau tai buvo pamoka, kurios išmoko tik pusę: naciai yra neabejotinas blogis, tačiau dėl raudonųjų – požiūriai buvo įvairūs. Reikia pastebėti, kad demonizuotos buvo vokiečių ir japonų tautos. Tuo metu ne visi vokiečiai buvo naciai, o komunizmas liko nepasmerktas. Panašiai yra ir Lietuvoje: neretas lietuvis buvo ir komunistų partijos narys, o nemaža dalis mūsų piliečių sovietų laikais padarė didesnę ar mažesnę karjerą. Tai kaip dabar pripažinsi? Neišmoktos istorijos pamokos skatina klaidas kartoti. Nepasmerkus stalinizmo, atsiranda putinizmai.
Bet grįžkime prie nacių. Partija, kuri vadovavo nacizmo projektui, vadinosi Vokiečių darbininkų nacionalsocialistinė partija (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP), kurioje buvo ir socialistinė dedamoji, ir nacionalistinė. Manau, apie juos kalbame per mažai, nesigiliname ar esame linkę supaprastinti. Jeigu Vakarų šalyse tai viena svarbiausių dokumentinių filmų temų, Lietuvoje daugiau kalba simboliai ir kinas. Kartais atrodo, kad labiau demonizuojame pačius vokiečius, nei nacizmą. O be reikalo, nes nacizmas turėjo šalininkų ir kitose tautose. Ir, ko gero, tebeturi.
Pažinkime holokausto idėjų prigimtį, tai leis protu suprasti, kur blogio šaknys. Pasaulį valdo Dievas ir idėjos, bet ne visos idėjos yra iš Dievo. Ypač neramina kai kurių žmonių tapatinimasis su nacionalistais. Mielieji, tai labai negeras tapatinimasis, nes nacionalistas – žmogus, kuris rūpinasi tik savo tauta ir dėl tikro ar įsivaizduojamo tautos intereso linkęs aukoti kitas. Tai ir yra pamatinė holokausto idėja. Kuo greičiau atsisakykite tokio pavadinimo, tai yra blogio ženklas. Lietuvių tautoje yra žinomas žymiai tinkamesnis pavadinimas – tautininkai. Nors skamba panašiai, ypač angliškai, skirtumas yra didžiulis. Tautininkas – žmogus, kuris rūpinasi savo tauta, jos kalba, papročiais, paveldu, bet lygiai taip pat gerbia ir kitas tautas. Tai visai kitos humanistinės kultūros žmonės, kurie atliko daugybę puikių darbų, sukūrė ir mūsų Lietuvą, ir Latviją ir Lenkiją, ir Izraelį, ir kitas tautinio pobūdžio valstybes. Ir tokių pažiūrų žmonės negalėjo būti holokausto budeliais.
Bet kaip gi su tais talkininkais? Kas tie žmonės, kurie perima baisias idėjas? Ar tai lietuvių tautos lyderiai, tokie kaip pirmasis savanoris Kazys Škirpa ar generolas Vėtra? O gal Antanas Smetona? Nepaisant didelio pastarųjų metų ažiotažo niekaip nepavyko įrodyti, kad holokaustą organizavo jie. Ne, tai visai kiti žmonės, dažnai neišsilavinę, linkę pasijusti svarbiais gavę šautuvą į rankas, kartais stipriai nukentėję nuo 1941 m. sovietinių represijų, kartais aklai vykdę įsakymus. Jie panašūs į stribus. Pažinkime juos, supraskime, kodėl jie taip darė. Juk holokausto vykdytojų netrūko ir pačių žydų tarpe, ypač getų savivaldos struktūrose. Mes turime garsiai įvardinti šiuos žmones ir pasistengti, kad panašių į juos neatsirastų vėl. Bet taip pat atsakyti į klausimą, kokios buvo pačių žydų pažiūros, kokios idėjos paskatino daliai žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose. Kartais priežasčių suvokimas leidžia suprasti ir pasekmes, nors ir nepateisina poelgių.
Šiandien, Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, pasikvieskime savo vaikus ar anūkus, papasakokime apie totalitarizmo pavojus, ypač daug dėmesio skirkime priežasčių analizei, užsiminkime apie praeities tragediją liudijančius paminklus. Tik supratę, kodėl taip įvyko, mes priartėsime prie sąmonės tobulėjimo, išmoksime pastebėti blogį net pačiuose savyje. Tad išreiškime pagarbą savo demokratijos vertybėms ir mokykime jaunąją kartą paprastos tiesos – Viešpats visus sutvėrė pagal savo atvaizdą, vienodus ir niekas niekada niekam nesuteikė teisės žudyti. Net ir dėl tikrų ar įsivaizduojamų idealų. Ir uždekime žvakutes Holokausto aukoms.
