2007 m. gruodžio 5 d. Seimas pritarė Seimo laikinosios komisijos, tyrusios Juro Abromavičiaus žūtį, išvadoms, kuriose metami precedento neturintys kaltinimai konservatoriams, juos pastatant ant vienos lentynos su Bin Ladenu: beveik paverčiant teroristine organizacija. Tokį smūgį kartu su kitomis partijomis konservatoriams pasimėgaudami trenkė ir socialdemokratai. Konservatoriai šią piliulę nurijo net nemirktelėdami. Kitą dieną, gruodžio 6-tąją, dauguma jų balsavo už socialdemokrato Gedimino Kirkilo vyriausybės teiktą valstybės biudžetą. Nekerštauti - brandžios ir solidžios partijos požymis, teigė konservatoriai.
Dvigubas žaidimas
Taip, iš tikrųjų - taip. Biudžetas svarbiau nei partijų apsižodžiavimai, dėl kurių, pavyzdžiui, mokytojų atlyginimai nepadidės nė centu. Tačiau kokios yra vinguriavimo, prisitaikymo, žaidimo abiem pusėms ribos? Dabar konservatoriai žada prisidėti per rengiamą interpeliaciją verčiant švietimo ir mokslo ministrę Romą Žakaitienę, nes ši nedidinanti mokytojams atlyginimų. Tačiau ar lėšos atlyginimams neturėjo būti skiriamos tame biudžete, už kurį balsavo Seimo nariai?
Konservatoriai yra šiuo metu populiariausia partija Lietuvoje. Tad visiškai suprantama, kad ši partija jau dabar yra laikoma didžia dalimi atsakinga už susiklosčiusią padėtį, o juo labiau stengiamasi konservatorius tyrinėti prognozuojant situaciją, kuri gali susiklostyti po būsimų rinkimų. Tačiau konservatoriai ir toliau demonstruoja paslaptingą Monos Lizos šypseną neatskleisdami savo tikrųjų kortų ir žaisdami dvigubą žaidimą ne tik jau minėtu atveju priimant biudžetą: aštriai kritikuodami socialdemokrato Gedimino Kirkilo vyriausybę ir čia pat ją tyliai remdami, ragindami prezidentą skelbti pirmalaikius rinkimus, tačiau Seime atitinkamo aktyvumo nedemonstruodami. Atrodo, kad ir socialdemokratai, ar bent dalis jų, jau yra linkę rimtai kalbėti apie pirmalaikius rinkimus.
Išminties atsirado, įkarštis išblėso
Tiesiog imkim ir padėliokime argumentus už ir prieš tokią konservatorių laikyseną ant svarstyklių lėkštelių.
Versti vyriausybę iš tikrųjų kažin ar yra prasmės, nes konservatoriams, Seime teturintiems 25 vietas, sulipdyti net ir naują mažumos vyriausybę būtų beveik neįmanoma, juo labiau turint omenyje, kad konservatoriai daug draugų tarp kitų partijų neturi. Tvarka ir teisingumas, Darbo partija, Liberalų ir centro sąjunga konservatoriams nepriimtini. Tad, iš tikrųjų, draugauti beveik nėra su kuo. Be to, galima manyti, kad praradus konservatorių paramą socialdemokratų dominuojama vyriausybė palyginus nesunkiai galėtų sudaryti sandėrį su Darbo partija, o tai konservatoriams primena blogą sapną. Be to, žaidimas būtent su biudžetu, nors būtų galingas ginklas, nebūtų populiarus tarp Lietuvos gyventojų: nepatvirtinus naujo biudžeto daugeliui jų pajamos, kylant infliacijai, būtų iššaldytos. Galų gale, įkarštį imti valdžią būtent dabar slopina infliacijos banga, kurios suvaldyti nepajėgtų ir Saliamonas.
Kita vertus, bent kiek rimtesnio spaudimo Vyriausybei, koncentruoto, pasirinkus aktualius ir gerai išryškintus taškus, kaip ir nėra. Štai susėstų prie derybų stalo: viena pusė trauktų savus argumentus, kita - savus... Dabar vyriausybę tai priverčia daryti tik VP Market. Kodėl konservatoriai, kreipdamiesi į prezidentą dėl Seimo paleidimo, nespaudžia dėl to socialdemokratų ir kitų parlamentinių partijų, aiškaus atsakymo kol kas taip pat nėra. Konservatoriai - patyrusi partija, įgijo išminties, tačiau nejaugi išeis taip, kad išmintis taps atvirkščiai proporcinga ambicijoms? Bevalė vyriausybė ir įkarštį praradusi, nors reitinguose lyderiaujanti opozicinė partija - vaizdas nelabai džiuginantis.
Akivaizdu, kad konservatoriai neturi tų ambicijų, kuriomis pasižymėjo 1996 m. neišvengiamai artėjant jų pergalei Seimo rinkimuose. Tada ši partija kunkuliavo jėga, įkarščiu - atrodė visažinė tiek pati sau, tiek daugeliui rinkėjų. Negailestingai talžė oponentus. Tačiau ketverių metų valdymas laukto triumfo neatnešė. Tai lėmė ir objektyvios, ir subjektyvios priežastys, tačiau visų pirma parodė, kad padarytas klaidas rinkėjų akyse nėra taip lengva nurašyti į nuostolius. Šiandien konservatoriai kur kas nuosaikesni, nelipa jaučiui ant ragų. Tai ženklina savotišką naują mūsų politinės sistemos raidos etapą (ar jis pozityvus, ar negatyvus - tai kitas klausimas). Ateitis parodys, ar tokia jų taktika pasiteisino. Kol kas, nepaisant iš visų pusių aidinčių kranksėjimų, jų reitingai atrodo neblogai. Kai kurie apžvalgininkai perša mintį, kad kuo politikas labiau putoja, tuo jis turėtų būti populiaresnis. Tačiau populiarumo fenomenas Algirdas Brazauskas nebuvo linkęs putoti ir plėšyti marškinius ant krūtinės. Tad šis klausimas kol kas atviras. Kontrolinis eksperimentas čia bus Seimo nario Petro Gražulio kuriama nauja krikščionių demokratų partija.
Tai, kad konservatorių saulelė kyla, o ne leidžiasi, rodo objektyvūs procesai: konservatorių pilvas suvirškins dar dvi partijas, krikščionis demokratus ir tautininkus, kurie apsisprendė prisijungti prie Tėvynės sąjungos. Prie griūvančių partijų niekas jungtis nepageidauja. Deja, šios partijos ne kažkiek įneš iškilių asmenybių, kurių konservatoriams stinga. Kita vertus, yra tokia legenda, kad vien pats paminėjimas partijos pavadinime “krikščionių demokratų” jau suteikia partijai kelis procentus papildomų balsų. Gali būti – todėl šie žodžiai partijos pavadinime bus pridėti.
