„Gaidys, gaidys – teisėjas gaidys“, – taip skanduodavo dabar griūvančio Vilniaus „Žalgirio“ stadiono, Vilniaus sporto rūmų ar Kauno sporto halės tribūnos per futbolo ir krepšinio varžybas, kai buvau paauglys.
Taip pat skanduoja dabar. Ar nuo to sudreba futbolo arba krepšinio pamatai? Kažin. Nepamenu, kad net sovietmečiu dėl tokių skanduočių anos epochos milicija būtų ką nors „sėmusi“. Tiek demokratijos ir sveiko proto net ana sistema galėjo sau leisti.
Kartais būdavo už ką, o kartais – ne. Kartais viską tikrai išprovokuodavo principingas švilpuku ar vėliavėle „ginkluoto“ veikėjo aklumas arba neįtikimas įžvalgumas, kai prasidėdavo nuošalių ar baudų haliucinacijos. Kartais kildavo tik emocijos, tačiau nebuvo taip, kad už „gaidį“ temptų į KGB rūsius.
Manytina, jog futbolo ir krepšinio pagrindai tvirtesni arba tenykščiai teisėjai kažkokie mažiau jautrūs ar susireikšminę negu Lietuvos teisėjų asociacija, kuri viešai apsiraudojo. Minėtos jautruolių kompanijos išplatintame pranešime visuotinis susirinkimas pabrėžia, kad „įvairūs kai kurių įstatymų leidžiamosios valdžios atstovų raginimai protestuoti prieš teisinę sistemą griauna teisinės valstybės pagrindus bei dirbtinai kelia visuomenės nepasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis“.
Dirbtinai ar ne dirbtinai teisėsauga nepasitiki keturi iš penkių Marijos žemės aborigenų ir, atsitik tu man taip, visa ši velniava ėmė didėti nuo Valstybės saugumo departamento (VSD) karininko neva savanoriško išlipimo pro baltarusišką langą. Nuobodu kartoti, bet yra būtent taip – minėto žmogaus artimųjų niekas nė neatsiprašė už šmeižtą, niekas teisiškai negynė su tokiu aršumu, su kokiu dabar dorojama Eglė Kusaitė ar Drąsiaus Kedžio dukra. Problemų yra ir daugiau, tad yra ir raginimų protestuoti dėl jų nesprendimo. Ir kas? Kas atsitiko?
Senajame „Žalgirio“ stadione tilpo apie 13 tūkst. žmonių, o kiek ten mūsų susirinkdavo pietų tribūnos 4 sektoriuje – velniai žino. Ne mažiau, bet nelabai ir daugiau, negu dabar ateina į Dariaus Kuolio mitingus. Ir gana triukšmingi buvome – ne taip kaip kokia sesuo Nijolė Sadūnaitė. Dabar, pasak Temidės tarnų asociacijos, keli šimtai arba trys tūkstančiai protestuotojų griauna kažin ką beprotiškai tobulo ir vertingo – kažką turbūt daug įdomesnio net už krepšinį ar futbolą.
Neturiu menkiausio supratimo, ką Seimo pirmininkės Irenos Degutienės vyras turėjo omenyje kalbėdamas apie „gaidžio sindromą“, kuris neva kamuoja VSD dabartinį vadą Gediminą Griną. Tačiau neturiu ir menkiausių įtarimų, kad nuo to valstybė tapo mažiau saugi. Minėtas teisėjų atsišaukimas tikrai panašus į erdvėje ir laike pasiklydusių skiauterėtų ir pentinuotų (su togomis ir amuletais) vargetų kolektyvinį KAKARIEKŪ!!!
Oi, blogai futbolui būtų nutikę, jeigu jo teisėjais besivadinusios būtybės būtų nutarusios, kad žaidimo esmė yra kitokia, negu žinoma – įmušti vienu įvarčiu daugiau nei varžovas. Jei būtų skaičiusios ir nesupratusios, kur taisyklėse kalbama apie rankas, o kur – apie kojas. Jei būtų, remdamosi primatologija, nei iš šio, nei iš to pradėjusios aiškinti, kad kojos yra visos keturios galūnės. Arba dar kliedėti kokias nors teoriškai kuo nors pagrindžiamas nesąmones. Futbolas būtų buvęs nebe futbolas, o krepšinį tos būtybės galbūt būtų pamėginusios priversti žaisti su pačiūžomis. Gerai, kad „gaidžiais“ vadinti sporto teisėjai nepradėjo giedoti iš principo.
Deja, Lietuvos teisėjų asociacija pragydo. Jei ponai ir skaitė mūsų nacijos palaimintą dokumentą, vardu Konstitucija, jį interpretavo taip, kaip to nedaro futbolo ir krepšinio arbitrai. Lietuvos teisėjų asociacija nesuprato, kad Konstitucija leidžia ir net imperatyviai gina teisę protestuoti, abejoti ir reikalauti, kad užtikrina žodžio ir susirinkimų laisvę. Nesuprato, kad būtent tai yra valstybės, už kurią kažkas mirė gulage, kažkas – po tankais, o kažkas šalo ant barikadų, pamatai.
Asociacijos nariams nepakako proto arba noro suprasti, kad jie patys nėra nacionalinė brangenybė savaime, o tik savo srities darbininkai, kurie privalo tas teises ir taisykles saugoti, užuot jų baidęsi. Tad jei šiandien kas nors ir klibina valstybės pamatus, tai būtent nesibaigiantis šaižus ir neva teisinis KAKARIEKŪ apie tai, kad visus pamatus reikia kišti po šventų ir neklystančių giedorėlių gūžtomis.
Nieko keista. Jų solidarumas ir giesmės melodijos darna nestebina. Ilgus metus rengti vienoje ir toje pačioje aukštojoje mokykloje, vėliau prisidedant „suuniversitetintai“ policijos akademijai, vyrai ir moterys yra solidarūs dėsningai. Mažas kraštas, uždaras ir savimi patenkintas, bet kuriuo klausimu žiedinę gynybą užimantis cechas. Nepritapėliai marginalizuojami, pašalinė kontrolė laikoma baubu. Beveik banalu. Tad kaip oras reikalingas prisiekusiųjų teismas bylose, kuriose kodeksai turi priklaupti prieš sveiką protą.
Bet vos apie tai prabilus pasigirsta tas pats nervingas, „valstybės pamatus“ neva saugantis šaižus kakariekavimas. Ne gaidžiai jūs, ne gaidžiai. Mes pajuokavome. Tik liaukitės ne laiku giedoję.
