Sesuo vienuolė Kazimiera sukasi spėriai. Vienuolyno seserys sau ir dar kelioms bažnytėlėms jau visą mėnesį kepa plonyčius kalėdaičius Kūčioms.
„Aš kepėja ne skaičiuotoja kitos karpo ir skaičiuoja, o aš tik iškepu žinau, kad kokius 8 tūkst. iškepu jei 12 val., kepu nuo 8 iki 20 val.“, - apie savo darbą pasakoja vienuolė Kazimiera Mažuknaitė.
Ir šitaip suktis tenka be pietų. Vienuolė sako, kad turima vienuolyno kepimo mašina jau sena, tad kol įkaista, reikia ir laiko, ir kantrybės.
O paslaptis šio neįprasto, Betliejaus paveikslėliais papuošto kepinio paprasta - reikia miltų, geriausiai karališkų, ir vandens. Tiesa, būtina tešlą kruopščiai išmaišyti, kad šventinė duonelė išeitų plona ir lygi.
Panevėžio Dievo apvaizdos seserų vienuolyno vienuolės savo kepiniais džiaugiasi kukliai ir tyliai. O pamatyti, kaip gimsta lietuviškas kalėdaitis, jau tikra retenybė. Deja, tuo visas vienuolių triūsas nesibaigia. Kol rankų darbo kalėdaitis pasieks tikinčiųjų namus, dar reikia paplušėti mažiausiai pusdienį.
Tačiau tokia lietuviškų kalėdaičių kepimo tradicija sparčiai nyksta. Štai Petro ir Povilo šventų apaštalų bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys keliasdešimt tūkstančių Kūčioms skirtų šventinių paplotėlių kasmet vežasi iš Lenkijos. Ir taip daro dauguma didmiesčių dvasininkų.
Pasak klebono, ši parapija viena didžiausių mieste. O šventėms reikia mažiausiai 30 tūkst. kalėdaičių. Tad atsivežti lenkiškų ir patogiau, ir pigiau.
Netrukus ant Kūčių stalo kalėdaičius dėsiantys lietuviai vis dar viliasi, kad trapus šventinis atributas lietuviškas.
Plačiau apie tai – TV3 reportaže.