Specialistai įspėja, kad Šiaulių mieste ir rajone daugelyje šulinių vanduo užterštas mikrobais ir nitratais.
Trijose Šiaulių rajono vandenvietėse nustatytas padidintas fluoro kiekis. Šiaulių miesto Bubių vandenvietės tiekiamame vandenyje per daug sulfatų, o Lepšių vandenvietėje nustatytą vertę viršija geležies ir amonio kiekis.
Koks vanduo yra saugus?
Šiaulių savivaldybės visuomenės sveikatos biuro surengtoje konferencijoje „Bendruomenės sveikata. Aplinkos įtaka sveikatai“ Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistė Aldona Šiušienė sakė, kad geriamasis vanduo saugus vartoti, kai jame nėra mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, galinčių kelti pavojų žmonių sveikatai.
„Šiaulių mieste ir rajone visas viešai tiekiamas geriamasis vanduo – požeminis, yra gerai apsaugotas nuo aplinkos teršalų, jo mikrobiologiniai rodikliai geri ir daugeliu atvejų vanduo yra saugus“,– teigė specialistė.
Vis dėlto ji pripažino, kad vandentiekio vandenyje randama per didelė bendrosios geležies, mangano ir fluoridų koncentracija.
Vanduo skiriasi ir vandenvietėse
Bendrovės „Šiaulių vandenys“ viešai tiekiamo geriamojo vandens kokybė atskirose vandenvietėse skiriasi.
Birutės vandenvietėje įrengti modernūs vandens gerinimo įrenginiai. Atlikus čia vandens tyrimus, visi mikrobiniai, toksiniai, indikatoriniai rodikliai atitiko reikalavimus.
Iš Bubių vandenvietės tiekiamame vandenyje nustatytas padidintas sulfatų kiekis – iki 304 miligramų litre (nustatyta vertė — 250 miligramų litre).
Lepšių vandenvietėje nėra vandens gerinimo įrenginių, todėl nustatytas padidintas geležies kiekis – iki 475 mikro gramų litre (nustatyta vertė – 200 mikro gramų litre). Rasta ir šiek tiek per daug amonio – 0,56 miligramo litre, kai norma – 0,5 miligramo litre.
Geležies dar per daug
Šiaulių rajono gyventojams per pastaruosius metus viešai tiekiamo geriamojo vandens kokybė pagerėjo, nes vandenyje sumažintas geležies kiekis. Tačiau daugelį žemės ūkio bendrovių ir privačių gyventojų vandentiekių perėmusi specializuota įmonė UAB „Kuršėnų vandenys“ 18 vandenviečių dar nėra pastačiusi vandens gerinimo įrengimų, jų nėra ir 4 kitų vandens tiekėjų vandenvietėse.
Šių vandenviečių vandenyje rasta per daug geležies – nuo 231 iki 5765 mikrogramų litre.
„Nors vanduo su padidintu geležies kiekiu – saugus, nepašalinus geležies pertekliaus, vandentiekio vamzdžiuose susikaupia nuosėdos“,– sakė A. Šiušienė.
Vandens kokybė pablogėja ir dėl mažo vandens tekėjimo greičio bei senų, susidėvėjusių vandentiekio vamzdžių.
Iš 27 vandentiekių tiekiamame vandenyje nustatyti padidinti amonio kiekiai – nuo 0,6 iki 2,32 miligramų litre.
„Amonis susidaro yrant baltyminėms medžiagoms. Didesni amonio kiekiai mažina dezinfekcijos efektyvumą, pablogina mangano pašalinimą per filtrus“,– teigė A. Šiušienė.
Padidinta sulfatų koncentracija nustatyta Meškuičių – 619 miligramų litre, ir Žeimių – 255 miligramai litre, vandenvietėse.
Padidinti mangano kiekiai nuo 53 iki 103 mikrogramų litre, kai nustatyta vertė – 50 mikrogramų litre, rasti 10 Šiaulių rajono vandenviečių tiekiamame vandenyje.
Nuo mangano vanduo įgauna kvapą, skonį ir juodą spalvą, padidėja vandens drumstumas.
Fluoridų keliamas pavojus
„Labai svarbu žinoti, koks kiekis fluoridų yra geriamajame vandenyje, nes fluoridai – toksiški ir gali turėti įtakos sveikatai“,– pažymėjo A. Šiušienė.
Daugiau nei 1,5 miligramo fluoro koncentracija vandens litre gali sukelti dantų fluorozę, 3 – 6 miligramai – kaulų fluorozę.
„Labiausiai nuo padidinto fluoro kiekio vandenyje nukenčia vaikai, nes fluoras pažeidžia besiformuojančius dantis“,– sakė specialistė.
Kai fluoridų trūksta, vystosi dantų kariesas. Todėl mažas fluoro kiekis (apie 1miligramas litre) geriamajame vandenyje esąs naudingas dantims.
Šiaulių miesto gyventojams viešai tiekiamame vandenyje fluoridų kiekis neviršija normos, siekia – nuo 0,6 iki 1,3 miligramo litre.
Šiaulių rajone 3 vandenvietėse fluoridų kiekis viršija nustatytą vertę (1,5 miligramo litre).
Iš Varputėnų vandenvietės tiekiamame vandenyje nustatytas fluoridų kiekis siekia 2,2 miligramo litre, iš Bazilionių vandenvietės – 1,6 miligramo litre, iš Kurtuvėnų vandenvietės – nuo 1,3 iki 1,7 miligramo litre.
A. Šiušienė siūlė vandenvietėse su padidintu fluoro kiekiu įrengti fluoridų šalinimo įrenginius arba ieškoti kito geriamojo vandens šaltinio.
„Galima maišyti vandenį – pabandyti išgręžti gręžinius iš skirtingų sluoksnių“,– sakė specialistė.
Šachtinių šulinių vanduo – nesaugus
Į šulinius vanduo patenka iš arčiausiai žemės paviršiaus esančio gruntinio sluoksnio, kuris daugelyje vietų yra užterštas. Neigiamą įtaką šulinių vandens kokybei daro tvartai, lauko tualetai, tręšiami daržai ir laukai, sąvartynai ir kiti veiksniai.
Mikrobinė tarša dažniausiai atsiranda parinkus blogą vietą šuliniui, netinkamai jį įrengus ar prižiūrint.
„Tankiai užstatytose gyvenvietėse daugumos šulinių vanduo užterštas nitratais“,– sakė specialistė.
Paėmus mėginius iš Šiaulių rajono socialiai remtinų daugiavaikių šeimų šulinių, padidintas nitratų kiekis nustatytas daugiau nei pusėje šulinių.
83 procentai tikrintų šulinių buvo užteršti mikrobiologiškai.
„Nitratais užterštas vanduo neturi ypatingo skonio, kvapo bei spalvos, bet yra labai pavojingas kūdikiams iki 3 mėnesių amžiaus, nėščiosioms, sergantiesiems kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių ligomis, anemija“,– įspėjo A. Šiušienė.
Nitratai, patekę į kraują, skyla į nitritus, kurie jungiasi su hemoglobinu. Dėl to hemoglobinas neperneša deguonies, organizmas dūsta.
Apsinuodijusio ligonio oda būna melsvai pilka. Jei ligonis negydomas, jį gali ištikti koma ar net mirtis.
Kas atsakingas?
„Juridiniai ar fiziniai asmenys, tiekiantys vandenį kitiems vartotojams, privalo turėti teritorinės Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos suteiktą registracijos numerį“,– priminė A. Šiušienė.
Kadangi šulinių kontrolė nenumatyta teisės aktais, už šachtinių ir artezinių šulinių vandens kokybę atsakingas pats žmogus.