Katalikų bažnyčia, anot gidės, dažnai būdavo itin artima mūsų nagrinėjamai temai. Vienu metu prostitucija buvo ne tik toleruojama, tačiau net skatinama. XII amžiuje popiežius Inokentijus išleido privilegiją pagal kurią buvo leidžiama vedusiems vyrams miegoti su prostitutėmis – tokiu būdų nusidėjėlėms buvo atleidžiamos visos nuodėmės.
Be to, pasakoja A. Mikulskienė, senovės graikų istorikas Herodotas yra rašęs apie stebuklingus šventikų ryšius su Dievu jeigu jie miegodavo su „pašventintomis“ prostitutėmis, tačiau taip ir nebuvo pasakojama kaip jos tapdavo „pašventintomis“.
XVI amžiuje įvyko katalikų bažnyčios reformacija – viena iš galimų jos priežasčių buvo meilė ir draugystė su prostitutėmis, nes bažnyčia skatino paleistuvystę ir pati su pasimėgavimu panirdavo į nuodėmių siautulį.
Anuomet reformatai popiežių vadino „didžiąja Babilono šliundra“, o visą katalikų bažnyčia – didžiausiu Europos kekšynu. Aišku, nereikėtų tvirtinti, kad reformacijos priežastis buvo tik draugystė ir lovos dalybos su prostitutėmis, tačiau kas paneigs, kad galėjo būti viena iš jų.
Dabar taip pat panašių skandalų nutinka, nors tolerancija dvasininkų ištvirkavimams su prostitutėmis ženkliai sumažėjo dar nuo viduramžių.
Nors, pavyzdžiui, Vilniuje pirmas užfiksuotas viešnamis, kitaip dar juos vadino „Pakantumo namais“ ar „Parduodamos meilės įstaiga“, – XVI amžiuje Pilies gatvės pradžioje, kur buvo Katedros kapitulos namai.
Kapitulos nariai išnuomojo savo patalpas skerdikui, o jo žmona ten įkūrė viešnamį. Pilies gatvėje buvo labai prabangūs namai, turtingiausi žmonės vaikščiojo šia gatve, todėl skerdiko žmona merginas galėjo pardavinėti gana brangiai ir neturėjo trukti surinkti reikiamą sumą nuomai. Kapitula aptikusi, kad jų name įrengtas viešnamis – jį panaikino. Tačiau vis tiek tai yra pirma fiksuota „Meilės įstaiga“ Vilniuje.
„Apskritai, kalbant apie Vilnių ir viešnamius – kur pirštu dursi, ten pataikysi į su prostitucija ar paleistuvyste susijusią įstaigą ar kitą vietą“, – juokiasi gidė A. Mikulskienė.
Antanas Rimvydas Čaplinskas knygoje „Vilniaus legendos ir tikrovė” rašo, kad Lukiškių aikštė, Kražių kvartalas išties turėjo nemaža kurtizanių koncentraciją, Tilto gatvėje dirbo jau prabangesnės merginos, taip pat Totorių gatvėje buvo įsikūrę geresni viešnamiai, o pavyzdžiui XIX amžiaus pabaigoje didžiausia koncentracija – Odminių gatvėje priešais Katedrą. Tačiau vėliau žmonės pradėjo skųstis, matyt, ne visi buvo tokie ištvirkę ir pakantūs. Miestiečiai pasakodavo, kad negali sekmadienio rytą atsikelti į bažnyčią, nes visą naktį girdėdavosi kaip siaučia orgijos ir negalėdavo užmigti. O pačios orgijos buvo išties griausmingos ir trankios, net baldai skraidydavo.
Vėliau kurtizanes iškraustė į dabartinį Konstitucijos prospektą, maždaug ten, kur dabar Vilniaus savivaldybė. Anuomet ten buvo Vilkomirskajos gatvė, priemiestis, kuriame buvo įsikūrę kariniai daliniai. Kiti viešnamiai persikėlė į dabartinių Algirdo, Naugarduko gatvių, Naujamiesčio ir Stoties rajonus. Pastarajame prostitučių ir šiais laikais netrūksta.