Kadaise Sovietų pasieniečiai Kuršių mariose sušaudė akademinio irklavimo sportininkų keturvietę valtį su vairininku. Šios marios slepia ir daugiau paslaptingų mirčių.
Paskutinė treniruotė
Dar 1950 metų vasarą Kuršių mariose pradingo akademinio irklavimo sportininkų keturvietė su vairininku. Sportininkai tiesiog nesugrįžo iš eilinės treniruotės, kurios metu „rinko“ anuomet būtiną nuplauktų kilometrų skaičių.
Ankstų rugpjūčio 28-osios rytą iš Klaipėdos į marias išplaukė Vilius Palileika (18 m.), Edmundas Gribauskas (21 m.), Romualdas Pranckevičius (20 m.), Algirdas Navickas (18 m.) ir Feliksas Rušnys (29 m.). Tai nebuvo pastovi sportininkų komanda, kurioje kiekvienas turi savo numerį ir pareigas, todėl kas kiek laiko jaunuoliai keitėsi vietomis ir irklavo vis kitoje pozicijoje. Beje, šia valtimi turėjo plaukti ir žinomos aktorės Gražinos Balandytės brolis Algis, tačiau tuokart jis pavėlavo į treniruotę ir liko krante.
Keturvietės įgula žinojo, kad mariose užtruks visą dieną, todėl vežėsi ir kuklias maisto atsargas. Kiek atsipūsti ir rimčiau pasistiprinti penketukas sustojo pas Drevernoje gyvenusius vieno įgulos nario giminaičius, o iš ten popiet išplaukė link namų.
Karstų neleido atidaryti
Mariose papūtė stiprus vakaris vėjas, todėl jaunuoliai, užuot, kaip įprasta, irklavę netoli kranto, nutarė perskrosti marias link Kuršių nerijos ir pasinaudoti išganinga užuovėja anoje Smiltynės pusėje. Tačiau ten laukė ne tik užuovėja, bet ir anų laikų pasienio zona, į kurią įplaukti be specialaus leidimo buvo griežtai draudžiama...
Galima tik spėlioti, jog jauni klaipėdiškiai buvo palaikyti šnipais ir suvarpyti sovietinių „budrių pasieniečių“ automatų kulkomis. Neatmetama, jog gyvenime sportinių valčių nematę šauktiniai būtinosios tarnybos kareivėliai iš Vidurinės Azijos akademinio irklavimo keturvietę galėjo įsivaizduoti kaip kokį diversinį „socializmo šalies priešų“ laivą. Jokių oficialaus tyrimo dokumentų žuvusiųjų sportininkų artimieji tuomet negavo, o jų kūnai tėvams buvo grąžinti cinkuotuose karstuose ir palaidoti negavus leidimo jų atidaryti.
Anuometiniai karstus atgabenusių kariškių teiginiai, esą jaunuoliai paskendę netyčia apvirtus valčiai, neišlaiko jokios kritikos, nes puikūs plaukikai šiltame vandenyje būtų be vargo įveikę iki kranto likusį atstumą. Artimųjų abejones dėl irkluotuojų žūties priežasties sustiprino žinia, jog vairininkas buvo rastas įsipainiojęs į valties vairavimo virveles.
Tuometinė cenzūra laikraščiuose apie šiuos įvykius neleido išspaudinti nė vienos eilutės, nes galiojo nuostatos, kad tiek incidentai su kariškiais, tiek žinios apie nelaimingus atsitikimus, kuriuose žuvo daugiau nei vienas žmogus – neskelbtini.
Mariose kelio trumpinti nepatariama
Dar viena skaudi nelaimė užregistruota 1963 metų birželio 10-osios vakarą. Mariose irklavusi aštuonvietės įgula sumanė 4–5 kilometrais sutrumpinti kelią ir užuot, kaip įprasta, plaukusi pakrantėmis, pabandė kirsti marias tarp Nidos ir Ventės rago. Tačiau Kuršių marių erdvės tuo ir pavojingos, kad čia netikėtai kilęs vėjas dažnai sukelia bangas, kurios gali užlieti tam neparengtus laivelius.
Taip nutiko ir tą kartą... Valčiai apvirtus ties Juodkrante, visi devyni irkluotojai atsidūrė vandenyje. Jaunuoliai patamsyje gelbėjosi keliomis grupelėmis ir bandė pasiekti krantą plaukdami per didžiules jiems priešpriešomis besiritančias bangas.
Pirmasis pavargo visų tiesiog Stiopka vadintas Klaipėdos laivų statybos technikumo moksleivis Stepanas Stepanovas (16 m.). Įsikibęs į žvejų įsmeigtą ungurių gaudyklės kartį, jis laikėsi, kol išseko jėgos, paskui nuniro ir nebeiškilo kitų nelaimės draugų akivaizdoje, taip ir nesugebėjęs pasiekti vos už keliasdešimties metrų buvusio laivybos plūduro. Jau visiškai netoli kranto jėgos apleido dar vieną irkluotoją – bangose amžiams pradingo Klaipėdos 7-osios vidurinės moksleivis Leopoldas Jofė (16 m.).
Išsigelbėti pavyko Vyteniui Drungilui, Valerijui Usikui, Evaldui Civiliui, Viačeslavui Šeiko, Jevgenijui Černovui, Vigantui Stukui ir vairininkui Vladimirui Abramovui.
Kitąmet savo septyniasdešimties metų jubiliejų švęsiantis buvęs irkluotojas ir treneris Romualdas Lankas pats ne kartą yra pajutęs marių rūstybę ir nepastovų būdą. Netikėtai pakilusio vėjo sukeltos bangos ne kartą buvo užliejusios ar apvertusios tiek sportuojančio Romualdo, tiek jo auklėtinių irkluojamas valtis – po to tekdavo gelbėtis plaukte. Veteranas yra parašęs knygą apie Klaipėdos akademinio sporto istoriją, kurią pavadino „Memel–Klaipėda. Akademinio irklavimo istorija 1885–2000“. Tačiau kada šis tikrai įdomus leidinys pasieks skaitytoją, sunku prognozuoti, nes entuziastas iki šiol visas kūrinio rengimo išlaidas finansavo tik iš savo pensijos.
Tinklai brangesni už gyvybę?
Marios rūstavo ne tik ant sportininkų, bet ir ant jų trenerių. Tikriau – pastarųjų labai jau nemėgo šiuose vandenyse tinklus merkiantys žvejai ir brakonieriai. Kaip žinia, sportininkams buvo rekomenduojama treniruotis arčiau kranto, o treneriai juos lydėdavo motorinėmis valtimis. Šių sraigtai neretai įsipainiodavo į tinklus, o kartais juos ir suplėšydavo.
Anuomet tinklai buvo nepigūs, o ir juos įsigyti sugebėdavo ne kiekvienas, todėl lopydami ir perlopydami savo turtą žvejai negailėdavo piktų žodžių motorinių valčių vairininkams.
Iki šiol nepaneigti iš lūpų į lūpas sklindantys pasakojimai, kad kai kurie karštuoliai neapsiribodavo vien keiksmais, bet imdavosi ir griežtesnių priemonių. Nors teisėsaugininkai neneigia smurto vidaus vandenyse galimybės, tačiau nei vienas dėl žūties Kuršių mariose pradėtas tyrimas nesibaigė oficialiais įtarimais žmogžudyste.
Treneriai žuvo laisvalaikiu
Plaukdamas motorine valtimi, 1967 metų birželio 18 dieną nuskendo žymus Lietuvos irkluotojas ir puikus treneris Stasys Arbušauskas (44 m.). Valtis buvo rasta prie žvejų tinklų, todėl tvirtinama, kad treneris iš jos iškrito, kai į tinklus įsipainiojo variklio sraigtas, ir nebesugebėjo pasiekti kranto.
1971 metų kovo 27 dieną marios pasiglemžė dviejų irklavimo trenerių – Jono Karčiausko (44 m.) ir jo bendraamžio Romo Bučmio – gyvybes. Bičiuliai į marias buvo išplaukę vienu motorlaiviu, tačiau vieno kūnas mariose rastas po mėnesio, o kitą tik po poros mėnesių atidavė Baltijos jūra. 1958 metų Sovietų Sąjungos jaunių akademinio irklavimo čempionas J. Marčiauskas ir R. Bučmys neišsiskyrė ir po mirties – jie palaidoti šalia vienas kito.
Abi minėtos nelaimės įvyko tada, kai treneriai į marias buvo išplaukę ne lydėti sportininkų.
Mariose treniruotis uždrausta
Sportinių laivelių šmirinėjimas po vidinę Klaipėdos uosto akvatoriją ir Kuršių marias ėmė mažėti suaktyvėjus uosto veiklai, be to, prasidėjus perkėlos Klaipėda–Mukranas statyba.
Vis dažniau pradėję kursuoti jūrų keltai ir nuolat į Klaipėdą atplaukiantys prekybiniai laivai irkluotojus galutinai išgujo iš neatpažįstamai pasikeitusio kanalo, nes niekas nebegalėjo užtikrinti bent minimalaus jų saugumo. Buvo uždrausta rengti treniruotes ir Kuršių mariose.
Klaipėdos akademinio irklavimo entuziastai persikėlė treniruotis į Danės upėje įruoštas saugias trasas, o vasaromis vykdavo į modernią Trakų irklavimo bazę.
Remigijus Rainys
