Pastarasis Vienos pokylis tradiciškai sukėlė aistrų pliūpsnį. Kažkam vėl iškilo klausimas, ar reikalinga tokia puota maro metu, kitiems pasidarė neramu dėl mažos suaukotų pinigų sumos, treti (o jų dauguma) vėl davė sau valią vertinti „ponių“ sukneles, spjaudytis tulžimi dėl dalyvių elgesio ar išvaizdos – ypač į tą pokylį nepakviestieji, juoba kad jau Krylovo pasakėčioje buvo aiškiai pasakyta, kad „nepasiekiamos vynuogės ir yra rūgščiausios“.
Prisipažinsiu, aš visa širdimi esu už Vienos pokylį. Ne tiek jau daug tų progų ir turime – pabūti gražioje ir rafinuotoje aplinkoje, save parodyti ir į kitus pažiūrėti, sunkiai uždirbtą pinigą paaukoti kilniam tikslui, galų gale, klasikinius šokius pašokt, ar pažiūrėti, kaip šoka jaunimas, ypač būsimasis Lietuvos karininkijos žiedas. Moterys ten pasijunta moterimis, o vyrai turi progą išsitraukti iš spintų smokingus. Bent jau vienam vakarui.
Ir tą vakarą visada geranoriškai galima užmerkti akis prieš daugybę smulkmenėlių, nuolat gadinančių patį renginį. Raudonas kilimas netinkamo ilgio ir grubiai užlenktas prie pat laiptų? Belieka pasidžiaugti, kad ne per trumpas. Pripėduotos Rotušės prieangio grindys? Lengvai nusiplauna. Dvelkiantys šalto oro gūsiai? Ne tai esame iškentę. Nenuleistas vanduo ponų tualeto unitaze? Niekas to nemato, be to, dar kartą patrauk grandinėlę ir nusileis. Ponia nusirito nuo laiptų? Bet bent jau gyva liko. Kažkuri ponia užsivilko suknelę, skirtą šokti tango? Bet ir gerą nuotaiką atsinešė. Kažkieno smokingo rankovės per trumpos? Bet kitas išvis tokio smokingo neturi. Žinoma, juokinga matyti ponus, kurių pernelyg ilgos kelnės beveik visada atrodo taip it jie tikėtųsi dar paaugti keletą centimetrų, bet visa tai niekai. Ne pasaulio pabaiga. Tiesiog atminkite – išvenkite „armonikos“ kelnių apačioje, ir išsyk atrodysite aukštesnis.
Tačiau niekaip neįmanoma geranoriškai užmerkti akių žvelgiant į pačius žmones, net ne jų aprangą, o jų laikyseną bei fizinę būklę.
Visų pirma, atkreipkite dėmesį, kiek daug Vienos pokylio nuotraukose nesišypsančių vyrų, ryškiai kontrastuojančių su šalia jų besišypsančiomis moterimis. Lietuviams patinka būti rūsčiais, nepaisant nuolat kartojamo visais atvejais ir visais žiniasklaidos kanalais pamokymo „šypsokitės!“ Tai Jums pasakys bene kiekvienas – nuo mažiausių vaikų ir žilagalvių humanistų, nuo bet kurio gydytojo-rezidento iki televizijos naujienų vedėjo – „šypsokitės!“ Lietuvai trūksta optimizmo, tai faktas, bet visiškai netrūksta paskatų būti linksmesniais. Ir ypač aukštuomenės baliuose, kur renkasi gyvenime prasisiekę žmonės; asmenys, kurie turi visas prielaidas džiaugtis gyvenimu.
„Džentelmenas nėra pilnai apsirengęs be šypsenos“, – prieš du šimtus metų mokė estetikos ir mados apologetai. Vyras be šypsenos – tai vyras be savo vietos šiame gyvenime. Vyras ne savo vietoje. Ne šio pasaulio valdovas. Vergas, atsitiktinai patekęs į patricijų sambūrį.
Todėl, kitą kartą, kai išvysite į save nukreiptus foto ir televizijos kamerų objektyvus, tarkite pasauliui: „gyvenimas yra gražus“ – tai galima padaryti vien su šypsena. Nekalbėkite su pasauliu it su juo atsisveikindamas – Jus fotografuoja ne antkapio nuotraukai. Nekelkite papildomos įtampos, demonstruodamas savo vidinį neramumą ir susirūpinimą kažkokiais kitais reikalais – nes ko čia atėjote? Be to, visada atminkite, Jūsų problemos kitus tik slapčia džiugina, todėl iš principo kur kas oriau yra demonstruoti sėkmę ir pasitikėjimą savimi – smulkmena, bet kitiems nemalonu. Nes, jei nemokate susitvarkyti savo savo asmeninėmis problemomis – tai kaip galite valdyti šitą pasaulį?
Bet ne ką smagiau žiūrėti į besišypsantį storą žmogų. Ponai, mūsų ponai! Kodėl Jūsų tiek daug storų? Kodėl Jūs taip norite, kad mes žvelgdami į Jus, jaustumėme gailestį ir užuojautą?
Dar visai neseniai atrodė, kad Lietuvos nutukusio elito istorija baigėsi su paskutinių iškilių komunistų nuėjimu į nebūtį. Atrodė, kad Lietuvą valdyti, šviesti, gydyti, turtinti ir ginti stojo energingi, žvalūs ir į Vakarų fizinę estetiką besiorientuojantys vyrai. Tačiau šiame Vienos pokylyje kaip drumzlės į gaivaus gėrimo paviršių vėl iškilo storuliai – ir paaiškėjo, kad jų yra katastrofiškai daug.
Žinoma, kadaise buvo laikai, kai storas žmogus buvo laimingas žmogus. Bet tai buvo prieš tūkstantį metų, viduramžiais, kai storas žmogus reiškė turtą ir elementarią galimybę sočiai prisiėsti. Visuotinė mada būti storu Europoje kilo po maro epidemijos, kai likę gyvieji norėjo džiaugtis gyvenimu ir savo džiaugsmą demonstravo spalvingais apdarais bei besočiu rijimu. Elitas išties turėjo būti storas. Netgi šiais laikais priimtina nuostata vyrams vilkintiems švarką palikti apatinę sagą atsegta buvo sukurta storo žmogaus – vienas Anglijos karalius, garsėjęs rajumu, prisikimšdavo pilvą tiek, kad jo liemenės apatinės sagos tiesiog nebebuvo įmanoma užsegti – o dvariškiai tai pradėjo kopijuoti, ir tai atkeliavo iki šių dienų. Tačiau po religinių karų ir Didžiosios Prancūzų revoliucijos storas žmogus tapo nebemadingas. Kapitalizmas išvaizdos atžvilgiu reiškė, kad tinkamai prižiūrėti verslą ar valstybės reikalus gali tik save prisižiūrintis žmogus. Nes saikingumas, fizinė veikla ir tinkamas maisto pasirinkimas yra dorybė. Ir joie de vivre tapo ne prisirijimo, o savikontrolės objektu.
Ir išties, pažvelkite į Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų nuotrauką – kiek ten išvysite storulių? Pažvelkite į Kovo 11-osios akto signatarų nuotrauką – kiek ten išvysite įmitusių dručkių? Ir pažvelkte į save pastarajame Vienos pokylyje. Kas su Jumis pasidarė, gerbiamieji Lietuvos elito vyrai? Nejaugi Jūs nebesportuojate ir kaip paskutiniai skurdžiai valgote nekokybiškus kaloringus pusfabrikačius? Storas žmogus visada demonstruoja nesusilaikymą, visišką savikontrolės trūkumą, dažnai netgi psichines problemas. Ir nesikliaukite juoda smokingo spalva – taip, ji lieknina, bet net ir to nebepakanka.
Nejaugi mūsų elitas išties yra toks? Ir nejaugi tie jauni kariūnai, šviesiai žvelgiantys į ateitį, turi matyti save tokiais pat – rūsčiais ir įsitempusiais, dvigubais pagurkliais ir išvirtusiais pilvais, vos ne vos pridengtais nuo praeito karto šiek tiek sumažėjusiu smokingu? Jeigu tai yra elitas, tai tokio jo nusipenėjusio Lietuvai mažiausiai reikia.
Giedrius DRUKTEINIS
