Jau pripratau, kad kitur laimės ieškoti sumanę tėvynainiai Lietuvoj arba išdedami į šuns dienas, kaip visuomenės atmatos ir visiški nevykėliai, arba aukštinami, kaip drąsūs, sunkumų ir iššūkių nebijantys žmonės. Bet, žiūriu, ir Anglijoj panašūs dalykai dedasi – vieną dieną kas nors išgiria imigrantinę liaudį kaip gerus darbininkus, o kitą - išpeikia kaip naštą visuomenei ir pašalpų kaulytojus. Kur čia šuo pakastas?
Migruojanti liaudis yra 21 a. realybė ir kitaip jau nebus, tačiau požiūris į migrantus nedaug kitoks negu 19 a. Ir ne tik Lietuvoje. Štai Jungtinėje Karalystėje ragus kartkartėmis vis suremia imigrantų gyrėjai ir jų niekintojai. Šiomis dienomis į dienos šviesą išlindo tarp lietuvių populiarus garsenybė-virėjas Jamie Oliver ir pareiškė, kad britai tinginiai, ir jo restoranai be darbščių ir ištvermingų imigrantų iš Rytų Europos užsidarytų. Nosis aukštyn!?
Pala, pala! Kokių darbų nebūtų kam dirbti? Restorano vadybininko? Administratoriaus? Vyriausiojo virėjo, kuris prie patiekalo gamybos prisideda vien tuo, kad žvilgteli, kaip jis atrodo lėkštėje? Ne! Nebūtų kam plauti indų, skusti bulvių ar, geriausiu atveju, dirbti padavėjais.
Trūksta juodadarbių. Ir, beje, tai labai logiška visuotinio išsilavinimo pasėkmė - juk mokyklose niekas vaikų neragina mokytis dėl to, užaugę galėtų dirbti valytojais. Tad nereikia stebėtis, kad jaunosios kartos lūkesčiai yra gerokai didesni, nei gyvenimo suteikiamos galimybės - juk negali visi būti bankininkai, futbolistai ir TV žvaigždės. Toks lūkesčių pripumpuotas jaunimas neišvengiamai tampa visuomenės išlaikytiniais. Betgi pati visuomenė dėl tų išpūstų lūkesčių ir yra kalta.
Kas tada lieka? Vadinti britų jaunimą tinginiais ir girti nekvalifikuotus darbus dirbančius atvykėlius. Ir jeigu pastebėjot, pagyras imigrantams dažniausiai žarsto verslininkai ir ūkininkai, kurie žino, kad realiame gyvenime mėšlo nemėžęs pyragų nevalgysi. Betgi jaunoji karta visais būdais saugoma nuo mėšlo vaizdo ir kvapo – jiems gyvenimo realybė yra TV realybės šou ir “glianciniai” žurnalai.
Tokioj situacijoj belieka patyčios (vadinti anglų jaunimą tinginiais, mano galva, yra patyčia) kaip paskutinis bandymas kaip nors paveikti jau susiformavusias nuostatas ir vertybes. Bet britų jaunimui pavyzdžiu statyti imigrantus tikrai kvaila – tai ne tik nepaskatina vienių imtis nekvalifikuotų darbų, bet dar labiau atbaido.
Verslininkai ir ūkininkai, kurims reikia pigios ir patikimos darbo jėgos, giria Rytų Europiečius, bet lygia greta balso stiprumu nė kiek nenusileisdami rėkia imigracijos kritikai. Tie balsai dažniausiai sklinda iš socialinių institucijų – mokyklų, ligoninių, pašalpas dalinančių įstaigų. Nes tai, kas verslui gėris, neretai tampa našta mokesčių mokėtojams.
Bet aš žinau, kaip viską galima pakeisti. Labai paprastai – užtektų pasiūlyti valytojai ar indų plovėjai 40 tūkst. svarų per metus, ir problema išspręsta. Juk toks verslo dėsnis – jei prekė paklausi ir jos trūksta, kaina auga. Kodėl tai netaikoma darbo jėgai? Ir nereikėtų tada kelti bangų aiškinant apie britus tinginius ir darbščiuosius rytų europiečius.
Zita Čepaitė
