Mintį puoselėjo 20 metų
Autobiografinė knyga „Jei ne auksinės vasaros...“ pasakoja joniškiečio Simono Norbuto sudėtingą gyvenimo istoriją. Joje persipina autoriaus kurti poetiniai intarpai ir prisiminimai iš suėmimų, metų, praleistų lageryje.
S. Norbutas apie 20 metų puoselėjo viltį šiuos prisiminimus sujungti į vieną kūrinį, tačiau nebesulaukė jo gimimo. Amžinybėn jis iškeliavo 2011 metais, o autobiografinį novelių romaną iš rankraščių sudėstė anūkė Nijolė Klingaitė–Dasevičienė.
Ji, pristatydama šią knygą Joniškio miesto dienos šventėje, pasakojo, kad senelis ilgą laiką savo tekstus slėpė darbo kambario stalčiuose, nes jų nebuvo galima publikuoti.
Dauguma novelių parašyta per paskutiniuosius 13 gyvenimo metų, jie autoriaus, kuris buvo perfekcionistas, ne kartą taisyti.
„Paskutinėmis gyvenimo savaitėmis senelis rašė apie vežimo į lagerį etapą. Redaguodama turėjau atsiriboti nuo teksto, nes būtų buvę per sunku. Tai nėra tik prisiminimai – tai literatūrinė kronika, bet viskas išgyventa žmogaus,“ – pasakojo Nijolė Klingaitė–Dasevičienė.
Mamos padėka dievams
Knygoje yra skyrių pavadinimų be tekstų. Tai – ne klaida, tiesiog S. Norbutas, tiksliai sudaręs leidinio turinį, kai kurių novelių parašyti nebesuspėjo.
Neatsitiktinai leidinio pradžioje senąja graikų ir lietuvių kalbomis spausdinama ištrauka iš Homero „Odisėjo“. Odisėjas – grįžimo bet kokia kaina namo simbolis.
N. Klingaitė–Dasevičienė pasakojo, kad senelis iš lagerio už labai gerą elgesį buvo paleistas mėnesiu anksčiau namo. Laukais pareinantį pamačiusi mama puolė pirmiausia ne prie išsiilgto sūnaus, bet į trobą prie išdrožtų dievulių, numuštų nuo pakelės kryžiaus. Motina jiems norėjo padėkoti, nes tikėjo, kad išklausę maldas parvedė sūnų namo.
Tiesa, šis senelio papasakotas epizodas į knygą, jo paties valia, nepateko.
7 metai lagerio
Simonas Norbutas gimė padienių kaimo darbininkų šeimoje Joniškio rajone Pociūnėlių kaime. Berniuko būta labai gabaus mokslams, ypač matematikai ir literatūrai.
Vokiečių okupacijos metais S. Norbutas priklausė slaptai moksleivių organizacijai, platinusiai gyventojams atsišaukimus, raginančius nevykdyti prievolių, kurti lietuvišką SS batalioną.
Po karo grįžus rusams S. Norbutas tęsė protestą, tik jau prieš naują valdžią.
1945 metais vieno komjaunuolio gimnazisto jis buvo įskųstas saugumui, o po tardymo pašalintas iš gimnazijos.
1946 metų liepą jaunajam kovotojui Karinis tribunolas nuteisė septyneriems metams atėmė laisvę ir trejiems – pilietines teises. Šešerius metus Simonas Norbutas kalėjo Uchtos lageriuose Komijoje, kur dirbo suodžių fabriko statybose.
Nuo bado, šalčio ir sunkaus žemkasio darbo visiškai išsekęs jis susirgo atvira plaučių tuberkulioze. Po pusės metų, praleistų ligoninėje, buvo paskirtas laborantu chemijos laboratorijoje.
Persekiojimai nesiliovė
Paleistas iš įkalinimo S. Norbutas įsidarbino Latvijoje tarybiniame ūkyje. Tuo pačiu metu jis pradėjo ruoštis brandos egzaminams, kurių reikėjo išlaikyti net 17.
Gavęs atestatą jaunuolis netrukus jau dirbo kolūkio buhalterio padėjėju, iš kur 1955 metų rudenį buvo pakviestas dirbti buhalteriu Joniškio pirmojoje vidurinėje mokykloje, vėliau – Švietimo skyriuje. Įstojo į Šiaulių Pedagoginį institutą.
Persekiojimai nesibaigė. S. Norbutui buvo užvesta agentūrinė byla. KGB raštas, reikalaujantis S. Norbutą atleisti iš darbo, pasiekė ne tik rajono Švietimo skyrių, bet ir LTSR Švietimo ministeriją, tačiau tokiam siūlymui nebuvo pritarta.
Vistik vėliau, skundams nesiliovus, jis turėjo išeiti iš mokyklos. Įstojo į KPI Radioelektronikos fakulteto radiotechnikos skyrių. 1970 metais įsidarbino Šiaulių statybos treste, po kiek laiko – Joniškio Tarpkolūkinėje statybos organizacijoje. Vėliau išvyko gyventi į Vilnių, kur 1974–1989 metais dėstė matematiką įvairiose mokyklose.
Veikla prasidėjus Sąjūdžiui
Prasidėjus Sąjūdžio judėjimui, S. Norbutas dalyvavo Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos veikloje. 1993 metais pakviestas dirbti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre.
Kūrybą spausdino periodikoje, antologijoje „Tremtinio Lietuva“, atsiminimų knygose „Amžino įšalo žemė“, „Ešelonų broliai“. Išleido dokumentinę knygą apie partizanų kovas Joniškio rajone „Partizano Tautvydo tėvūnija“ (1999).
