TURIME saugoti humanitarinio švietimo ir auklėjimo tradiciją, tobulinti ją (Just. Marcinkevičius, „Dienoraščiai ir datos“)
Teisinga mintis ir raginimas. Prisimenu, kai gimnazijoje buvo įvestas profiliavimas į realiukus ir humanitarus. Su kokia panieka direktorė matematikė žiūrėjo į humanitariukus. Tose klasėse galėjo, jos manymu, mokytis bet kas. Visi geri, gabūs, motyvuoti buvo perviliojami į realinę klasę, net jai patys norėdavo ir save matydavo humanitarinėje. O ir mes kalbininkai lyg ir žemesnės kastos būdavom. Ypač užsienio kalbų mokytojai. Dabar jau tokio profiliavimo nėra. Klasės komplektuojamos kitaip, kitu principu. Nors jis panašus. Vienose klasėse gabūs tiksliesiems mokslams, kitose kalboms, o dar kitose tie nemotyvuoti, išdykę, silpni. Dar komplektuojama sportinė klasė. Juk ne kalbos Lietuvą garsina, o sportas! Tiesa, žinoma. Betgi tai vienpusiškumas!
Jeigu jau taip mokykloje ant žemesnio laiptelio pastatomi tie, kuriems artima knyga, literatūra ir kalbos, kurie jau patys savo jėgas bando kūryboje, tai apie kokį humanitarinį auklėjimą galime kalbėti ar nors svajoti. (Juk supratimas toks, kas nemoka matematikos, tai stoja į humanitarinias specialybes. Tarsi čia reikia mažiau darbo, sugebėjimų ir kantrybės.)
O paskui toks direktorius ar kad ir politikas iš tribūnos savo kalbą kokios šventės metu pradeda žinomo poeto ar rašytojo žodžiais ir didžiuojasi savo „humnitariškumu“, apsiskaitymu...
O kad parašyt tuos gilius ir prasmingus posmus, romaną, novelę ar apybraižą, reikia ne menkesnio talento, gabumų, žinių, triūso nei kuriant raketas ar darant kokius išradimus fizikoje, chemijoje ir pan., net nesusimąsto. Jei mąstytų, tai suvoktų, koks tai sunkus darbas (gal ir negalima taip tiesmukai pavadinti kūrybos, bet kaip kitaip?). Matyt, galvoja: na atsisėdo tūlas rašytojas prie stalo, užvertė galvą, padūmojo ir parašė knygą.
O jai ir tikrai taip padarė, tai vargu bau ar kas susigundys tokią rašliavą skaityti.
Apskritai, informacinių technologijų eroje knyga lyg kokia atgyvena. Internete rasiu viską, ko man reikia. Kam ta knyga? Mano manymu, humanitarinis auklėjimas turi prasidėt šeimoje. Jei šeimoje nėra pagarbos ir meilės knygai, jei tėvai patys neskaito, neskaito pasakų savo atžaloms, o tik pasodina prie kompiuterio, tai iš kur tas vaikas norės skaityti. Gal močiūtės dar ir mėgina užpildyti tą spragą vaiko sąmonėje, pasekdamos pasakaitę ar paskaitydamos kokią knygelę, tai tėvams nėra nei laiko, nei noro. Muzika dar gerai. Tegul muzikuoja. Svečiams pagros, bus kuo pasididžiuot.
O kas iš viso yra tas humanitarinis auklėjimas? Sakyčiau tai ir pagarba kalboms. Ne kalbai, o kalboms. Dar mokykloje norėjau išsiaškinti, kas tie humanitariniai mokslai (tos sąvokos nežinojau dar tada), klasės auklėtoja lituanistė Šivickienė atsakė paparastai: „Visos kalbos“. Mokykloje tikrai noriau mokiausi kalbų, humanitarinius dalykus kaip dabar sakytume. Bandžiau save ir prozoje, ir poezijoje. Bet taip ir liko tik bandymas. Nors lituanistė ir skatino.
Kalbos, kalbos. Lietuvių kalba, užsienio kalbos. Ar jos tos užsienio kalbos reikalingos? Galiu vienareikšmei pasakyt, taip. Dar mokykloje visą privalomą rusų litertūrą skaičiau tik rusų kalba. Ir dabar rusų autorių kūrinius bevelyju skaityti originalo kalba. Moku vokiečių kalbą, todėl ir vokiečių rašytojų knygas skaitau tik originale. Vertimai erzina, kokie jau geri jie bebūtų. Ir mūsų mokyklose dar gajus įprotis, kai litaunistai nagrinėja Shakespeare (Šekspyro) sonetus,Goethe's, Heine's lyriką ir kalba apie kalbos grožį, metaforas ir pan. O juk skaitom vertimą. Ir kaip teisingai pastebėjo Just. Marcinkevičius „POEZIJOS vertimai! Skaitai vieną ar kitą savo kūrinį, išverstą į tau suprantamą kalbą, ir visą laiką neapleidžia susvetimėjimo įspūdis: nežinai, kur ir kiek šiame „produkte“ tavo darbo. ... Neliko tavo balso tembro ir spalvos, neliko intonacijos, neliko veido ir dvasios mimikos, neliko gestų, pauzių ir nutylėjimų...“
Tai ir noriu pasakyt, kad humanitarinis auklėjimas svarbus. Be galo gerbiu žmones, kuriems knyga, o kartu ir kalbos, nelyginant šventovė, iš kurios išeinam geresni, tauresni, praturtėję ne materialiai, o dvasiškai. Tai ne taip pastebima, gal ir visai nematyti, neparodysi, nepasididžiuosi prieš kaimynus ir draugus. Bet tai yra ir gerai, kad yra.
Savo straipsnyje rėmiausi citatomis iš Just. Marcinkevičiaus Knygos „Dienoraščiai ir datos“.
Šią KNYGĄ skaitysiu lėtai, godžiai ir ne vieną kartą!
Nemira ČYVIENĖ
