Tarp uostamiesčio senojo turgaus administracijos ir jame daržovėmis prekiaujančių garbaus amžiaus moterėlių užvirė konfliktas: pensininkės guodžiasi, kad administracija, imanti neva nepagrįstai didelę rinkliavą, stengiasi išguiti jas iš prekyvietės, o turgaus vadovybė tikina moterų neskriaudžianti, bet atvirkščiai - per daug nuolaidžiaujanti.
Pensinio amžiaus Adelija, ne vienerius metus prekiaujanti savo užaugintomis daržovėmis, įsitikinusi, kad tokios kaip ji senajame turguje nėra pageidaujamos.
„Kaip kitaip paaiškinti tokias žvėriškas kainas už prekybos vietą? Pernai prekiavau svogūnais, krapais, salotomis, rūgštynėmis ir už kvadratinį metrą stalo administracijai mokėdavau porą litų, o dabar prašo mažiausiai penkių. Jei kontrolierė pamato bent pundelį ridikėlių, jau prašo aštuonių litų. Sako, kad kai pradėsim pomidorus pardavinėti, teks net dvylika litų mokėti. Nesuprantu, kas čia per akcizas - šitai prekei yra, o šitai - ne? Čia yra tiesiog apiplėšimas vidury baltos dienos“, - skundėsi ponia Adelija.
Jai antrino dar kelios moterėlės, pasipiktinusios, kad asortimentą papildžius nors vienos rūšies daržove, stalo kaina iškart šokteli.
„Juk jeigu jau nusipirkome metrą stalo, būtų logiška dėti ant jo kokias nori daržoves, ir kaina nuo to neturėtų keistis - tokia tvarka yra Plungės, Kretingos turguose“, - aiškino jos.
Moterys širdo, kad mokestis vienodas ir tiems, kurie atsineša parduoti kelis kilogramus pačių užaugintų daržovių, ir tiems, kurie prekiauja dešimtimis kilogramų importuotų daržovių.
Beje, moterų netenkina ne tik kelis kartus palyginti su praėjusiais metais išaugusi rinkliava už vietą. Agripina, Jevdokija ir Onutė piktinosi ir tuo, kad administracija nepastato suoliukų, tad silpnesnės sveikatos prekiautojai, nepajėgiantys išstovėti po keletą valandų, juos nešasi iš namų.
Prekiautojos aiškino, kad net vandens nusiplauti rankoms reikia atsinešti iš namų, nes halėje esančiu praustuvu joms neleidžiama naudotis, o prie administracijos pastate esančio čiaupo taip pat ne visada leidžiama prieiti.
XXI amžiaus močiutės
Tuo tarpu Savivaldybės įmonės „Senasis turgus“ direktorė Ramutė Kubilienė įsitikinusi, kad nustatyta vienkartinė rinkliava už darbo vietą dienai yra nei per didelė, nei neteisinga. Esą moterys užmiršta, kad importuotomis daržovėmis prekiaujantys asmenys privalo turėti nemažai kainuojantį verslo liudijimą, o joms tereikia susimokėti už darbo vietą.
Direktorė tvirtino, kad kur kas rimtesnį pagrindą skųstis turi administracijos darbuotojai, o ne prekeivės.
„Mes žmogaus iš kaimo niekada neengėm, atvirkščiai - jos čia kaip Dievo užanty. Prašom susimokėti už vietą, sako, - neturiu pinigų, dar nesuprekiavom, o vėliau ateini, žiūrėk, jų jau nelikę. Kitą dieną ateina kaip niekur nieko, ir vėl tas pats. Na, kur dar su jomis tiek terliotųsi? Joms jau tiek visko buvo duota už ačiū, kad priprato ir nebežino pačios, ko nori“, - aiškino R. Kubilienė.
Direktorė ir turgaus kontrolierės įsitikinusios, kad tam tikra dalis moterėlių apgaudinėja turgaus administraciją.
„Ant prekystalio pasideda kelis ryšulėlius žalumynų ir vaidina vargšes, bet ar matėt kiek jos daržovių po stalu dar turi? Beje, tas kelias savo užaugintas daržoves jos tuoj pat parduoda, bet paskui nueina, prisiperka pas „urmininkus“ ir pardavinėja lenkiškas kaip savo užaugintas. Kiek kartų pačios, galvodamos, kad perkam lietuvišką prekę, esame apsigavusios. Taigi nėra jos tokios nekaltos kaip atrodo“, - pasakojo administracijos darbuotojos.
Jos aiškino, kad pensininkių skundai dėl vandens taip pat esą nepagrįsti.
„Sukapokit į gabalus, bet nepatikėsiu, kad nors viena jų vandenį nešasi į turgų iš namų. Atvirkščiai - žmonės iš čia į namus vandenį „bambaliais“ gabenasi, net aplinkinių namų gyventojai mūsų sąskaita mėgina vandenį taupyti. Tokius, aišku, vejam nuo čaupo“, - guodėsi R. Kubilienė.
Beje, suolų turguje administracija neketina statyti, nes esą ant jų tuoj pat pradėtų „pijokai miegoti“, o policijos - neprisišauksi.
Laima ŠVEDAITĖ
