Pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) vėl šovė aukštyn daugiau nei tikėtasi (8,3 proc.), taigi - vėl teks koreguoti prognozes, aiškintis priežastis ir laukti netikėtumų.
Spartus Lietuvos ūkio augimas iš tiesų užsitęsė, jo sulėtėjimas galėjo prasidėti gerokai anksčiau – vis dar veikia suintensyvėjęs vidaus vartojimo ir investicijų augimas (palaikomas kredito plėtros, užsieniuose uždirbtų pinigų srauto didėjimo ir nominalių atlyginimų kilimo). Šiais metais, prognozuoja Lietuvos bankas, BVP vis dar augs 7,9 proc., bet kitąmet jau bus tik 5,5 proc.
Faktiškai vyksta dviejų tendencijų „lenktynės“ – ar ekstensyvi ūkio plėtra bus tokia, kad galop ji laipsniškai pakeis ir pačią ūkio struktūrą, modernizuos ją ir šitaip padarys gerokai konkurencingesne ir tvaresne globalizuotoje ekonomikoje, ar, priešingai, užliūliuotas kiekybinio augimo šalies ūkis dar labiau atsiliks savo struktūra, gaminiais, technologijomis, eksportiniu potencialu.
Susirūpinęs vangoka Lietuvos ekonomikos kokybine kaita neseniai į šuns dienas išdėjo (http://www.balsas.lt/nuomones/pilietinevisuomene/straipsnis118784) visą mūsų ekonominę politiką senas Lietuvos draugas kanadietis ekonomistas Valdas Samonis. Atviru, vietomis tiesiog „kavaleristišku“ stilium reikšdamas pasipiktinimą tuo, kad Lietuvos ūkis nemodernėja taip, kaip modernėja ir kyla Azijos valstybės, jis padarė tokią prognozę: Lietuva eina „klystkeliais į Europos patvorį“.
Europos centrinis bankas (ECB) buvo kiek konkretesnis ir ėmėsi panagrinėti (straipsnyje, paskelbtame š.m. gegužės mėnesio biuletenyje), kuo rėmėsi tas greitas Lietuvos ir kitų naujųjų ES šalių narių (be Kipro ir Maltos, kurių išeities pozicijos visiškai kitokios) augimas ir kas jų gali laukti ateityje.
Išanalizavęs dešimties metų (1995-2005) rezultatus ECB pažymėjo, kad VRE šalys augo labai sparčiai ir gerokai sumažino savo atsilikimą nuo ES senbuvių (ECB senbuvių vietoje ima 2006 m. euro zoną sudariusias 12 ES šalių). Ypač smarkiai reali ekonominė konvergencija vyko Baltijos šalyse (tačiau jose ir smukimas 1990-1994 m. buvo didžiausias).
Bendrąjį vidaus produktą kuria darbas ir kapitalas, jų sąveikos efektyvumą lemia technologijos ir žinios.
Ar išsiskiria Lietuva pagal tuos parametrus kitų Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalių tarpe?
Darbo atžvilgiu – visai ne. Užimtumo lygis Lietuvoje 2006 m. buvo, kaip teigia ECB, 63,6 proc. – beveik toks pat kaip euro zonoje (64,1 proc.) ir gerokai aukštesnis nei vidutiniškai VRE šalyse (58,2 proc.).
Be to, kiekvienas dirbantysis Lietuvoje dirba daugiau už bet kurį kitą dirbantįjį bet kurioje kitoje VRE šalyje – per 2100 val. per metus (VRE vidurkis – mažiau nei 2000 val., euro zonos vidurkis – 1550 val.).
Bet pagaminame (skaičiuojant pagal BVP vienam gyventojui ir atsižvelgiant į kainų lygį) anaiptol ne daugiau už kitus; pralenkiam tik Lenkiją, Latviją, Rumuniją ir Bulgariją (bet VRE vidurkį viršijam, nes jis svertinis – vidurkis 45,5 proc. euro zonos lygio, o Lietuvos rodiklis – 46,1 proc.).
Tai kapitalo trūksta?
Ne, su kapitalo investicijomis Lietuvoje irgi neblogai, teigia ECB. 1996-2000 m. kasmet investavome (skaičiuojant verslo investicijomis) vidutiniškai 28 proc. BVP, o 2001-2005 m. ta dalis išaugo iki 30 proc. Pagal investicijas 2001-2005 m. mus aplenkė tik Estija ir Čekija.
Tai gal žmonės Lietuvoje ydingi, neišsimokslinę?
Ne! 2005 m. 20-24 metų amžiaus grupėje bent vidurinį išsimokslinimą Lietuvoje turėjo apie 88 proc. gyventojų, ir tik Slovakijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir Slovėnijoje buvo geriau (90-91 proc.). Kur ten euro zonai prilygti prie mūsų jaunimo – rodiklis pas juos vos 72 proc.!
Jei kas įkyresnis domėsis švietimo ar mokslinių tyrimų bei eksperimentinės plėtros (MTEP) padėtimi, ir čia ras Lietuvą esant veikiau santykinai pirmaujančiųjų gretose nei arčiau galo. Antai išlaidos švietimui 2003 m. (vėlesnių duomenų nėra) euro zonoje sudarė 5,02 proc. BVP, o Lietuvoje 5,18 proc. (VRE šalių vidurkis – 5 proc.). Išlaidos MTEP Lietuvoje buvo 0,76 proc. BVP, o VRE vidurkis taip pat 0,76 proc. (euro zona čia jau mus aplenkia – 1,89 proc.).
Vadinasi, žmogiškasis kapitalas irgi susilaukia deramo, bent santykinai, t.y. pagal išgales (BVP), dėmesio Lietuvoje.
Tačiau darbo našumas Lietuvoje (taip pat Latvijoje ir Estijoje), kaip rodo ECB duomenys, yra pats žemiausias VRE šalių tarpe. Šios trijulės lyderė Estija 2005 m. buvo pasiekusi apie 38 proc. euro zonos šalių lygio, tuo tarpu arčiausiai mūsų esanti Lenkijos rodiklis buvo apie 42 proc. euro zonos lygio. Tiesa, investicijų dėka jis Lietuvoje (kaip ir kitose VRE šalyse) didėjo gan sparčiai – jei 1995 m. vienas mūsų darbuotojas per vieną valandą pagamindavo penktadalį to, kiek pagamindavo vienas euro zonos darbuotojas, tai 2005 m. jau 35 proc.
Žemas darbo našumo lygis ir paaiškina, kodėl dirbam daugiau už „juos“, investuojam nė kiek ne mažiau, o gerovė kur kas menkesnė. Paprasčiausiai mes startuojam beveik nuo nieko. Iš viso to, ką paveldėjom, santykinai geriausios kokybės esam mes patys.
Mano kolega V.Samonis teisus, kai sako, kad reikia „spausti į priekį“ (netiesiogiai pavyzdžiu nurodydamas amerikiečius), ir kai rašo (užšifruotai, „senoviškai“), kad dėl Lietuvos atsilikimo (turėtų būti – dėl vis dar per lėto ir vis dar nepatikimo Lietuvos judėjimo pirmyn) kalta „sovietinio-komunistinio sukirpimo nomenklatūra“. Tos nomenklatūros nebėr, bet jis nori pasakyti, kad Lietuvos valdžia savo mentalitetu vis dar tebėra sustabarėjusi, provinciali (ir, kaip įprasta tokiam tipažui, kartkartėmis pasiplaikstanti ultra-postmodernistinėmis iniciatyvomis, perdėtu idėjiškumu, arogantiška, tik skurdžiui būdinga panieka pragmatizmui). Ji vis dar per menkai kvalifikuota, per mažai profesionali, neįstengianti mąstyti strategiškai – todėl baugšti ir neiniciatyvi.
Valdžia daug ką daro gerai arba kaip reikia. Tačiau jei jos tvarkomoje sveikatos apsaugos sistemoje darbuotojai atlyginami pabrėžtinai menkai ir dar diskriminuojami (rezidentų socialines garantijas turiu galvoje), jei švietimas nėra prioritetas, jei universitetai virto diplomų gamyklomis, jei policija nemoka suimti žmogaus kitaip nei jį sučiumpa banditai, jei privačių parduotuvių apsaugininkai gali kratyti žmones, jei generolas ar departamento direktorius gali meluoti, nes meluoti kodeksai nedraudžia, jei ... (tęsti) – visa tai juk vadinasi sąlygos, būtinos verslui, investicijoms, žmonių kūrybiškumui ir inovacijoms. Atitinkamai valdžia ir nusipelno mūsų ūkinei dinamikai ir klestėjimo perspektyvoms.
