Naujausia rusų politologo ir publicisto Andrejaus Piontkovskio knyga „Nemylima šalis“ daug ką pasako apie paties autoriaus itin nemėgstamą Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, dar daugiau – apie šioje šalyje susiklosčiusią politinę situaciją bei atmosferą, bet bene daugiausia ji pasako apie patį Andrejų Andrejevičių ir jo tipo nepriklausomus politikos komentatorius bei dabartinio Rusijos režimo kritikus.
Žinoma, apie Rusiją galima rašyti įvairiai. Vieni pradeda mistifikuoti rusus ir vaizduoti juos kone kaip vergų tautą – kaip didžiausius kritiško proto, nepriklausomo mąstymo ir laisvės priešus. Toks iš esmės rusofobiškas argumentas yra pavojingas vien tuo, kad leidžia „kritikams“ lengvai koketuoti su kokiu tik nori režimu ir galiausiai pateisinti bet kokias politines praktikas – o kaip kitaip esą valdyti vergus?
Galima pulti į kitą tautinės mistikos atmainą ir pradėti vaizduoti Rusiją kaip ypatingo likimo ir istorinės misijos šalį, kuriai nepakeliui su Europa ir jos vertybėmis. Įdomu, kad abi minėtosios argumentacijos kryptys itin patogios, nes iš esmės yra persunktos istorinio ir kultūrinio determinizmo, todėl niekuo neįpareigoja ir atpalaiduoja nuo veiksmingos alternatyvos paieškų.
Nieko panašaus nerasime A. Piontkovskio knygoje. Autorius pažįstamas vienam kitam lietuvių žurnalistui bei komentatoriui savo aštriomis, tiksliomis minties formuluotėmis bei taikliais politinės situacijos Rusijoje ir kitose šalyse vertinimais, kuriais ne kartą buvo galima mėgautis Vilniaus forumuose – žymusis rusų politologas tapo nuolatiniu jų dalyviu.
Jis kaip diena ir naktis skiriasi nuo politologais ir politikos analitikais save vadinančių polittechnologų bei užkulisinių politinės scenos veikėjų, kurių iki soties pakanka ne tik Rusijoje, bet ir pas mus. A. Piontkovskis yra iš tikrųjų politikos analitikas ir komentatorius, o ne galios lauko kūrėjas bei dalyvis, besimaskuojantis kaip nuo pasaulio atsijęs išminčius.
Jo išeities pozicija labai paprasta – netiesa, kad Rusijai nereikia laisvės ir demokratijos. Melas, kad Rusija pati gręžiasi nuo europietiškų vertybių. Dėl šalies atbloškimo toli atgal nuo tų laisvės ir demokratijos vilčių, kuriomis ji gyveno dar Boriso Jelcino prezidentavimo laikais, kalta ne rusų tauta ir jos politiniai įpročiai, o šalį ir tautą demoralizuojantis politinis elitas bei jo veiksmai.
Atsakomybė krenta ne ant „kaip reikia“ balsuojančio ir valdžiai besąlygiškai paklūstančio žmogaus, o ant galią turinčiųjų ir manipuliuojančių viešąja nuomone. Man Vilniaus forume teko girdėti A. Piontkovskio diskusiją su garsiu rusų istoriku Jurijumi Nikolajevičiumi Afanasjevu, kuris teigė, jog vis dėlto Rusijos istorija yra tokia, kad XX amžiuje moderniosios vergovės formos joje aiškiai nustelbė laisvės pradus. Tad ko tikėtis iš vergo ar pusiau vergo, kuriam laisvė tėra knyginė informacija arba nekenčiamų Vakarų gyvenimo faktas?
A. Piontkovskis nesutiko su šia pozicija ir teigė, jog laisvę galima sugriauti bet kokioje šalyje, todėl Rusija nėra kokia nors išimtis. Anot jo, 1991 metų įvykiai ir visuomenės vaidmuo pučo metu aiškiai įrodė visam pasauliui, kad pati Rusija siekė nusimesti komunizmo ir partokratijos jungą nuo pečių, nelaukdama jokių stebuklų iš JAV ar kitų Vakarų šalių. Apskritai tautos negalima besąlygiškai kaltinti dėl šalies politinio likimo, nes atsakomybė už jį galiausiai tenka galią turintiesiems.
Šioje A. Piontkovskio laikysenoje esama ir liberalaus patriotizmo, ir gilaus lojalumo savo šaliai, ir tikro dvasios aristokratizmo. Ne veltui jis pabrėžia, kad savo priklausomybę rusų tautai laiko ne tik savo nelaime (žinoma, jis čia turi omenyje dabartinį Kremliaus režimą), bet ir garbe.
A. Piontkovskis – volteriškas intelektualas tikrąja šių žodžių prasme. Aistringas, kandus, kartais negailestingas, kupinas poleminio temperamento, bet sykiu elegantiškas ir lengvas. Lakus publicisto stilius gali leisti racionalaus pasirinkimo teorijos atstovams ar juolab matematinių modelių ir statistikos bei kiekybinių metodų gerbėjams politologijoje abejoti jo analizės moksliškumu. Bet tai iliuzija.
Akylesniam analitikui netrunka paaiškėti, kad už A. Piontkovskio tariamo lengvumo ir publicistinio stiliaus (beje, stiliaus ir rašymo meno požiūriu tai yra aukštasis pilotažas socialiniuose moksluose, apie kurį tegali pasvajoti medinės, negyvos ir nepaskaitomos kalbos atstovai) slypi tvirti politinių sistemų lyginamosios analizės ir politinės kaitos teorijos pamatai.
Tokio atvirumo komentatoriai nūdienos Vakaruose jau yra tapę didele retenybe. Politinio korektiškumo – arba, paprastai tariant, baimės, konformizmo, pataikavimo biurokratijai, naujosios aksominės cenzūros ir oportunizmo, kuriuos mes ir vadiname politiniu korektiškumu – epochoje jo mintys skamba taip drąsiai, jog susimąstai, kad tik Rytų Europos intelektualai ir begali imtis tokios neornamentuotos ir nepasaldintos tiesosakos.
Jo rašyme esama dramaturgijos ir įtampų, kurias galima lyginti su Piotro Čaadajevo minties ir kalbos dramatišku pulsavimu. Tikrai čaadajeviškai nuskamba jo žodžiai apie tai, kad „nėra labiau atomizuoto sociumo už Rusijos“, kad „mes – dulkės vėjyje, o Putinas – mūsų prezidentas“. Kitoje vietoje V. Putinas vadinamas pačios Rusijos sau paskelbtu nuosprendžiu.
Šioje knygoje, analizuojančioje dabartinio Kremliaus sunkiai maskuojamą neapykantą Vakarams ir įspėjančioje skaitytojus apie V. Putino administracijos pasiryžimą remti pačius reakcingiausius pasaulio režimus ir ginkluoti pačias destruktyviausias šalis vien tam, kad būtų sunaikintas vienapolio pasaulio modelis, t. y. JAV dominavimas, galima aptikti ne tik analitinių įžvalgų, bet ir puikios informacijos apie Rusijos socialinius bei politinius procesus.
Sykiu A. Piontkovskio stiprybė slypi jo humanitarinėje orientacijoje. Skirtingai nuo pozityvistinio ar technokratinio ir polittechnologinio sukirpimo politikos mokslininkų, jis atsakymų į didžiąsias modernybės sukeltas politikos dilemas bei įtampas ieško filosofijoje ir literatūroje, o ne interesų ar grupių konfliktuose ir apskritai instrumentinio veikimo sferoje.
Jo rašymas yra persiėmęs ne tik teoriškai gilia, analitiškai rafinuota ir humanistine žurnalistika (kurios, deja, net užuominų nesimato Lietuvoje), bet ir primena tą analizės ir poleminio stiliaus dermę, kurią tarp lietuvių politologų yra pavykę išplėtoti tik Aleksandrui Štromui – beje, taip pat tikram humanitarui tarp techniškai mąstančių politologų.
Ko verta, pavyzdžiui, A. Piontkovskio įžvalga apie tai, kad nūdienos islamui labiau už visas kitas revoliucijas būtina seksualinė revoliucija, kuri pagaliau išvaduotų moterį nuo to pažeminimo, kuris lydi ją nuo ikimoderniųjų laikų ir kuris atrodo tiesiog pamėkliškai XXI amžiaus pasaulyje. Ne tiek paties tikėjimo reformavimo, pasak jo, kiek moters išvadavimo bei požiūrio į vyro ir moters santykius perkėlimo į modernųjį pasaulį katastrofiškai stinga musulmonų šalims.
Ne krikščionybės ir islamo konfrontacijos reikia mums šiandien (anot jo, seniai moderuota ir su moderniuoju pasauliu sutaikyta krikščionybė Europoje neturi ką statyti priešpriešiais islamui), o minties ir moters laisvės. Anot A. Piontkovskio, tikri europiečiai privalo kovoti už laisvą mąstymą ir laisvą moterį – jei reikia, prieš tuos, kurie neigia tai. Suraskite šiandien bent dešimtį Vakarų Europos politikų, kurie išdrįstų atvirai šitą pasakyti.
Skaitant „Nemylimą šalį“ mane nuolat aplanko mintis apie žodžius, kuriuos Vilniaus forume yra pasakęs didis lenkų disidentas, žurnalistas ir publicistas Adamas Michnikas. Paklaustas apie rusų kalbos išplitimo pavojų Rytų Europoje ir destruktyvią jos įtaką, A. Michnikas atsakė, jog jam rusų kalba yra visų pirma drąsos ir laisvės kalba, pridurdamas, jog tik intelektualiniai ir politiniai impotentai gali bijoti rusų kalbos. Man regis, A. Piontkovskio idėjos kaip niekas kitas šiandien sutvirtina šią A. Michniko mintį.
Svarbiausia, kad A. Piontkovskis mums dar kartą primena, kaip svarbu nenuslysti į paviršutinišką Rusijos visuomenės, politikos ir kultūros situacijos vertinimą. Kol yra bent vienas toks autorius kaip jis (o jų, laimei, Rusijoje yra ir daugiau), mes neturime moralinės teisės nurašyti Rusijos bendroje europiečių kovoje už laisvę ir žmogaus orumą.
