„Išvažiavau iš namų. Šalta, vaiski naktis, išvažinėtas rogių kelias. Darniai risnoja sotūs vietiniai arkliukai. Leidžiamės į ledu sukaustytos upės slėnį, kylame į kalną ir privažiuojame nedidelę stotį. Už ketvirčio valandos iš naktinės miglos išnyra triakis garvežys, ir traukinys nusineša mane tolimon, nuotykių pilnon kelionėn į Tibetą“.
Rusų kalba rašytame dienoraštyje Nikolajus Kordaševskis mažai mini namus, kuriuos paliko 1927 m. vasario 17 d. Jeigu ne teksto komentatoriai, skaitytojas nežinotų, jog N.Kordaševskis – „dvarininkas iš Lietuvos“, atvirukuose su Raudonės bokštu rašęs, kad tai jo šeimos pilis.
N.Kordaševskis negalėjo keliauti be paso. Gali būti, kad jis – pirmasis ir, galbūt, vienintelis Lietuvos pilietis, kuris iki 1940 m. prasiskverbė į Tibetą. (Ką žinome apie kitus?) Tas ypatingo likimo žmogų dar bus paminėtas – juolab, kad apie kirvį, pakibusį virš Tibeto šaknų, rašė būtent jis.
Tibeto šaknys buvo iškapotos, kaip nujautė ir pranašavo N.Kordaševskis bei jo kelionės bendrai. Bet šiandien tūlas atvykėlis pamatys ekonomiškai klestintį Tibetą, ir jo darytos nuotraukos nedaug besiskirs nuo to, kas spausdinama blizgančiuose kiniškuose žurnaluose. Mintį apie kirviu iškapotas šaknis veja klausimas apie trąšas, kuriomis barstomas Tibeto ūkis.
Romėnai statė kelius, kinai – elektros stulpus
2012 m. liepos pradžia. Apypilnis „Aerobusas“ leidžiasi Lasos (Lhasa), Tibeto autonominio rajono (TAR) sostinės, aerouoste. Iki miesto dar reikia važiuoti apie 50 kilometrų. Dviejų eilių autostrada lygutėlė – tai ne kelias Vilnius-Kaunas su išvažinėtomis vėžėmis.
Pirmas žvilgsnis pro langą – be abejo, įtarus. Politiškai pasikaustęs lietuvis kitaip žiūrėti negali, net kada jam stinga deguonies, – Lasa vis dėlto pusketvirto kilometro aukščiau jūros lygio.
Akylai stebėti įpareigoja ir delegacijos, kuriai priklausau, statusas – KLR valdžios kvietimu Tibete lankosi keli Lietuvos mokslininkai ir aš, žurnalistas.
Akis fiksuoja, kad kelio užrašų skyduose išsitenka trys kalbos – tibetiečių, kinų ir anglų. Iškabos toliau nuo kelio – dvikalbės.
Niekas nepasakys, kad kinų kalba užgožia tibetietišką, bet, atrodo, vienintelės erdvės, kur nėra kiniškų hieroglifų – tai šventyklų sienos bei vartai su budistiniais tekstais, taip pat maldomis išrašinėti besisukantys būgnai ir vėliavėlės, kurių pynėmis apraizgyti šlaitai.
Oficiali Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) statistika teigia, kad 2010 m. TAR gyveno 3 mln. žmonių. Tibetiečių – 2,716 mln. Tibetiečiai ir mažesnės Tibeto tautelės sudaro 95 proc. gyventojų.
Dauguma Tibeto kinų įsikūrę miestuose ir miesteliuose. Lasoje jie sudaro apie trečdalį miestelėnų. Nemažai kinų gyvena Tibete laikinai – tai atvykėliai darbininkai.
N.Kordaševskis Tibete nematė kiniškų užrašų. Vargu ar Lasoje, į kurią dvarininkas iš Lietuvos taip ir nepateko, būta daug tibetietiškų iškabų. Tačiau kam tibetiečiams tais laikais iškabos, jeigu 97 procentai Tibeto gyventojų buvo neraštingi?
Privalomi kinų hieroglifai atėjo 1951 m. kartu su KLR kariuomene. Per 60 metų nuo to laiko jaunų ir vidutinio amžiaus neraštingų tibetiečių gerokai sumažėjo. Tačiau plito ne tibetietiškas, o dvikalbis raštingumas. 2009 m. Tibete buvo leidžiami 23 pavadinimų laikraščiai: 10 tibetiečių kalba, 13 kinų.
Kinų kalbos statusas TAR, galbūt, panašus į rusų kalbos padėtį Vidurinės Azijos respublikose sovietmečiu, ir paties TAR kinišką modernizacija veikiausiai primena tai, kas vyko, pavyzdžiui, sovietinėje Kirgizijos SSR (labiau pagrįstiems palyginimams reikia gilesnės analizės).
Politizuotas lietuvio žvilgsnis pastebi ne vien užrašus, bet ir aukštos įtampos linijas. Jos įkyriai driekėsi palei Tibeto kelius, kuriais teko nuvažiuoti apie 600 kilometrų.
Tibeto elektrifikacija šiuolaikinei Kinijai nebuvo didelė našta – tikrai ne Didžiosios kinų sienos statyba. Vis dėlto, daug atramų užkelta ant šlaitų ir viršūnių malūnsparniais – tai gana sudėtingas darbas kalnuose.
Ne galingos elektros linijos, o maži virduliukai stebina pro langą žiopsantį atvykėlį. Pakelėje pilna gaubtų metalinių veidrodžių ant ratukų. Virdulį ar puodą galima pastatyto ant laikiklio kaip tik toje vietoje, kur lęšis sutelkia spindulius. Vanduo užverda per kelias minutes. Toks gana paprastas įrenginys – pirmoji alternatyvinės energetikos pakopa.
Tibetas. Saulės viryklė (nuotr. Balsas.lt)
Kita pakopa irgi nesudėtinga - saulės šildomos vandens talpos ant stogų su tradicine tibetietiška puošyba. Dar aukštesnis lygis – juodos saulės baterijų plokštės vos ne prie visų žibintų, apšviečiančių pakelės namų vartus.
KLR dabar daugiausiai pasaulyje investuoja į alternatyvius energijos šaltinius (2010 m. investicijos siekė 50 mlrd. JAV dolerių). Vienas žurnalistas pasiūlė greta 5 žvaigždžių ant KLR vėliavos nupiešti šeštą – žalią. KLR niekas naujoviškų vėliavų iškabinti neleis – Tibete vos ne virš kiekvieno pakelės stogo greta tibetietiškų puošmenų plevėsuoja KLR vėliava.
Dar ne Šveicarija, bet...
Taigi Tibetas pro mašinos langą atrodo taip, kaip sovietai, galbūt, norėjo, kad atrodytų LTRS. Tik su visu pasauliu besirengusi kariauti sovietų valdžia nelabai turėjo pinigų, o Kinijos komunistinė valdžia jų turi ir dar skolina JAV. Ir stato kinai Tibete tikrus tibetietiško stiliaus namus, o ne „chruščiovkas“. Architektai nestokoja estetinio jausmo – naujose Tibeto gyvenvietėse stogai būtinai įvairiaspalviai.
Kinijoje dabar yra apie 5,4 milijono tibetiečių. Pusė jų gyvena TAR, kiti – gretimose provincijose. Visi tibetiečiai nesudaro nė 0,5 KLR gyventojų. Lietuvos mastu tai būtu apie 12 tūkst. žmonių miestas – didesnis už Pasvalį, mažesnis už Radviliškį. Net ir Lietuva, ne pati turtingiausia valstybė, matyt, sugebėtų paversti tokį miestą saldainiuku – jei tik turėtų politinės valios (jos nepritrūko statyti krepšinio salėms).
O kinams nereikia labai stengtis. Kinija – tai antroji pasaulio ekonominė galybė. Pastaraisiais metais KLR būdavo pastatoma dešimtys naujų miestų, galinčių talpinti nuo kelių dešimčių tūkstančių iki milijono gyventojų. Daugelis naumiesčių ir dabar labai mažai apgyvendinti. KLR didmiesčiuose ir apytuščiuose miestuose-vaiduokliuose yra tuščių būstų, kuriuose gali apsigyventi virš 60 milijonų žmonių.
Man būnant Tibete prie Lasos buvo atidarytas pramogų parkas. Jis tik pradėtas statyti, ir reikia tikėtis, kad ekonominis sunkmetis nesutrukdys Kinijai investuoti į tą kompleksą užplanuotus 4,7 milijardo dolerių (suma, palyginama su planuojama Lietuvos investicija į Visagino atominę elektrinę).
Pernai Tibetą aplankė apie 6 mln. turistų. Mūsų pasąmonėje vis dar gyvas turisto-vakariečio įvaizdis. Tačiau Tibeto turizmo verslai puikiai verčiasi ir be vakariečių – Azija didžiulė. Vien Kinijoje gyvena apie 1,3 milijardo žmonių. Tačiau kinai neatveža valiutos. KLR statistikos šaltiniai teigia, kad 2010 m. Tibete lankėsi virš 228 tūkst. užsieniečių, jie išleido ten 103,6 mln. JAV dolerių.
Man teko lankytis kaime, kur visos 52 tibetiečių šeimos verčiasi kaimo turizmo. Kiekviena sodyba – viešbutėlis. Kai kurie prisistato internete. Mobilusis ryšys veikia taip gerai, kad negali pasislėpti nuo lietuviško prekybos tinklo IKI reklamos – žinutės pažadina telefoną kalnų kelyje. Ten sutiktas turistas ant dviračio perša mintį, jog esi Šveicarijoje. Iš tiesų aptarnavimo lygis viešbučiuose, restoranuose, krautuvėlėse toks, kad ne tiek jau daug trūksta, ir atvykėlis pasijus Europoje.
Tačiau juk ne Europos ieškoti turistai vyksta į Tibetą.
Oranžinė policija
Potala – apie 120 m. aukščio dangoraižis, panašus į kalną. Tai XVII a. statyta Dalai Lamų rezidencija su šventyklomis ir vienuolynais. Trylika aukštų, tūkstančiai kambarių. 2009 m. Kinijos valdžia ėmė įgyvendinti dar vieną šio paminklo restauravimo etapą, kuriam per 5 metus numatyta skirti apie 33 milijonus dolerių.
Kasdien Potalą gali aplankyti apie 2000 turistų, bet reikia prieš savaitę užsiregistruoti. Dėl bilietų kainos patartina pasitikslinti internete. Budistų maldininkams registruotis nereikia – jiems pakanka paaukoti 1 juanį, ir jie gali kilti į Potalą.
Vasarą Potaloje maldininkų nedaug, bet žiemą jų priplūsta. Lasoje visur gausu policijos. Potalos viršutiniuose aukštuose – Baltuosiuose ir Raudonuosiuose rūmuose – tvarkdarių irgi apstu. Potaloje jie vilki oranžines uniformas – tuo skiriasi nuo kitų policininkų.
Uniformuoti policininkai, civiliai apsirengę saugumiečiai – tai veiksniai, dėl kurių Lasoje ir kitose turistams atvirose Tibeto vietose galima jaustis saugiai. Tai pajutau Bayi mieste (Nyingchi prefektūros sostinė, apie 21 tūkst. gyventojų). Vėlų vakarą veikia restornai, parduotuvės, pramogų centrai. Atsipalaidavę turistai skuba išleisti savo juanius.
Aikštėje priešais veikiančia budistinę Džochango (Jokhango) šventyklą Lasoje šurmuliavo ir turgus. Policininkų būreliai migdė budrumą – atrodė, kad tokioje vietoje neturėtų būti kišenvagių. Tačiau turguje veikiančioms saugumo pajėgoms kišenvagiai, galbūt, mažiausiai rūpėjo. Policininkai kartu su čia budinčiais medikais ir gaisrininkais buvo pasirengę gesinti pasidegėlius.
2012 m. gegužės 27 d. šioje aikštėje pasidegė du tibetiečiai. Vienas iš jų kažkada vienuoliavo Kirti vienuolyne, kuris yra už TAR ribų.
Nuo 2011 m. kovo 16 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d. įvairiose KLR vietose pasidegė 48 tibetiečiai. 4 deginimosi aktai įvyko TAR teritorijoje (2 Lasoje); 25 – Ngavos (Ngawa, Ngaba) autonominėje prefektūroje, kuri yra su TAR besiribojančioje Sičuanio (Sichuan) provincijoje. Apskritai 28 pasidegėliai buvo iš tos prefektūros: 19 – ten esančio Kirti vyrų vienuolyno vienuoliai, arba eksvienuoliai; 2 moterys iš Dechen Chokorling vienuolyno; kiti – pasauliečiai.
Taigi nors ir gausiai tręšiamos, Tibeto šaknys kartais suliepsnoja – ypač pastaruoju metu.
„Tibete, Tibete... kirvis prie šaknų tavųjų...“
Tokiu rūsčiu perspėjimu N.Kordaševskis (1877-1945) pradeda vieną iš savo atsiminimų skyrių. 1927-1928 m. jis vadovavo Nikolajaus Konstantinovičiaus Rericho ekspedicijos apsaugai. Prisijungęs prie būrio Mongolijoje, kur atvyko iš Lietuvos, apsaugos vadas perėjo Tibetą ir su visa ekspedicija baigė kelionę Sikime. Po ekspedicijos N.Kordaševskio ir N.Rericho keliai išsiskyrė.
Caro armijoje išsitarnavęs iki pulkininko, N.Kordaševskis giminiavosi su Kasteriais – taip Raudonės apylinkėse buvo vadinama pilies savininkų de Faria e Castro šeima. N.Kordaševskis paliko Raudonę anaiptol ne pačiais blogiausiais laikais. 1934 m. pilis buvo parduota iš varžytinių.
Nikolajus Kordaševskis
N. Rericho vardas apaugęs legendomis ir neišvengiamais vertinimais. Nebandydamas nušviesti N.Rericho ir jo palydovų kelionės per Tibetą, – tai puikiai padarė kiti, – priminsiu, kad N.Rerichas, siekęs susitikti su Dalai Lama XIII, nebuvo įleistas į Lasą.
N.Kordaševskio ir kitų ekspedicijos dalyvių užrašuose apstu nuomonių apie Tibetą. Tie požiūriai aktualūs šiandien, kadangi išreiškia įspūdį, kurį nuo pasaulio atskirtas Tibetas paliko ypatingų dvasinių potyrių siekusiems atvykėliams.
Vartydamas N.Kordaševskio užrašus, atkreipiau dėmesį į hipotezę, kuri turėtų sutrikdyti Jūratės Statkutės de Rosales sekėjus:
„Įdomi N.K.R. (N.K. Rericho) versija apie tai, kad tibetiečiai, kinų išstumti iš savo vietų, ir buvo gotai, tada pajudėję į Europą. Stulbina tibetiečių veidų bruožai, tokie panašūs į romanų tautų išvaizdą. Įdomi smulkmena – viename iš jėzuitų pranešimų teigiama, kad Lasa kažkada vadinosi Gota. Galima jausti tam tikrą tibetičių karingumą, siejantį juos su gotais – Europos užkariautojais“.
Tačiau gotai – šalutinė tema. Štai, kaip N.Kordaševskis perpasakoja ekspedicijos vadovo nuomonę:
„N.K.R. sako, kad keliauti į Tibetą reiškia lįsti į spąstus. Tibetiečiai bijo anglų, rusų ir kinų, nemyli nepaliečių ir butaniečių, o mongolus ir sikimiečius niekina. Visur mato kažkokias pinkles ir niekuo netiki...
Vakarinio pokalbio metu N.K.R. pastebi, kad didžiausia klaida būtų laikyti Tibetą tikrojo budizmo atrama. Kaip ir visų kitų didžiųjų Mokytojų mokymų, budizmo grynu pavidalu niekur, ypač Tibete, daugiau nėra. Dar XIV amžiuje, jau visiškai iškreiptas Tibeto budizmas buvo reformuotas Tzongkapos, tačiau sulaukęs mūsų laikų, ne tiktai vėl prarado savo grynumą, bet ir buvo iškreiptas, tapęs jau ne Palaimintojo Budos mokymu, bet lamaizmu, artimu tikrų tikriausiam šamanizmui.
Dabar Tibete gyvuojanti ir Dalai Lamos vadovaujama religija prarado dvasią ir atsiremė į dogmatišką pagrindą, bet ir šis prarado bet kokią prasmę. Tasai melagingas budizmas, kaip iš tiesų reikėtų vadinti Tibeto lamaizmą, savo ruožtu virto beprasmėmis magiškomis ceremonijomis – apeigomis, supintomis su prietarais ir burtais.
Budos priesakai grindžiama bendrija prarado šviesą lamų vienuolynuose, kur visai nesilaikoma Palaimintojo mokymo. Ten įsišakniję gausios sustabarėję taisyklės, kurių būtent Buda ir nepripažino. Kita vertus, tas dvasingumas, ta vidinė disciplina, kurios reikalavo Palaimintasis, Tibeto lamaizme visiškai pamiršta. Raudonoji, geltonoji ir ypač juodoji sekta bon, dar vadinama juoduoju Tibeto tikėjimu, yra ne kas kita, o burtininkų sektos, kurių sekėjai skaito užkeikimus prie kupranugarių galvų, buria iš avinų menčių ar beprasmiškai kalba maldas stichijų dvasioms – aidint būgnams ir nedarniai riaumojant triūboms. Nėra „žinojimo, narsos ir atjautos“, kurių prisakė laikytis Buda. Žinojimas apaugo neišmanymo luobu, narsa – droviu melagingumu, o atjauta gyvena tiktai kalboje, ji išvaryta iš širdies. Taip iškreiptas didžiojo Gautamos, praminto Buda, - t.y. turinčiu tobulą išmintį, - didis mokymas...
Taip sako N.K.R. ir priduria: „Kurgi tikrieji Budos priesakai?“ – „Žinoma, ne Tibete“.
---
N.Rericho ekspedicijos dalyviai ant savo kailio patyrė, kaip Tibeto valdžia, – ne be Dalai Lamos XIII nurodymo, – suvokia ir taiko atjautą. 1927 m. spalio mėn. Tibeto kariuomenės dalinys užtvėrė kelią ekspedicijai ir apie penkis mėnesius neleido pajudėti. Per tą laiką išmirė maistiniai ir nešuliniai gyvuliai – 90 iš 110, pasimirė penki samdyti palydovai.
Ekspediciją sudarė apie 20 N.K.Rericho bendražygių rusų ir tibetiečių ir antra tiek samdytos apsaugos. Net labai gerai ginkluotas tokio dydžio būrys negalėjo kelti pavojaus Lasos įgulai. Nebuvo jokių rimtų priežasčių neleisti ekspedicijai judėti arčiau kokios nors gyvenvietės, kur būtų galima peržiemoti žmoniškesnėmis sąlygomis. Tik pavasarį Tibeto kariai nutraukė ekspedicijos apgultį ir leido keliauti į Sikimą aplenkiant Lasą.
Dėl Tibeto pareigūnų suktumo ir paperkamumo, taip pat vienuolynuose patirtų dalykų N.Rerichas bei jo bendražygiai vertino Tibetą labai neigiamai ir pranašavo tai šaliai politines nelaimes.
Iš baudžiavos prie knygų apie Harį Poterį
Kinijos komunistai užkariavo tokį Tibetą, kokį jį matė N.Kordaševskis ir N.Rerichas.
Prie daugelio namų Tibete galima matyti palydovinio ryšio lėkštes su užrašu, jog tai KLR valdžios dovana minint taikų išvadavimą iš baudžiavos.
Vienuolynai buvo stambūs žemvaldžiai, jiems buvo priskirti valstiečiai. Ar tai buvo baudžiava? Kinijos komunistų partijos teigimu – taip, o tarp istorikų esama ir kitų nuomonių.
Tradicinė Tibeto visuomenė susidėjo iš 9 luomų, kurių aukščiausiasis – pats Dalai Lama ir nieko daugiau, žemiausieji – tie, kurių darbas nešvarus: mėsininkai, žvejai, budeliai, kalviai, auksakaliai, prostitutės. Dar žemiau – vergai. Mažiausiai dešimtadalį tradicinės Tibeto visuomenės sudarė budistų vienuoliai.
KLR okupavo Tibetą 1951 m. Dalai Lama XIV, tuo metu buvo 16 metų. Jis turėjo progos pakeliauti po Kiniją, susipažino su Mao Dzedunu (Mao Zedong, Mao Tse-tung). 2010 m. Indijos žurnalistui Dalai Lama pasakojo: „Kai buvau Kinijoje 1954-1955 metais, žinoma, kelis kartus susitikau su pirmininku Mao ir visais aukščiausiais komunistų vadais, taip pat bendravau su provincijų vadovais. Šie žmonės buvo visiškai pasišventę liaudies gerovei. Todėl ta marksistinė partija man padarė gerą įspūdį. Aš pareiškiau, kad noriu stoti į kompartiją, bet jie pasakė ne“.
Atvykęs į Niujorką skaityti paskaitų 2010 m., Dalai Lama XIV pasakė: „Vis dar esu marksistas“. O juk tokiu būdamas galėjo likti ir KLR viceprezidentu – šį postą jis užėmė 1959 m., kada pasitraukė iš Tibeto. Kinijos komunistinė valdžia dar kelerius metus to posto iš jo neatėmė – tikėjosi, kad sugrįš.
Vis dėl to, pasitraukdamas iš Tibeto, Dalai Lama XIV nepadarė politinės klaidos. Jei būtų pasilikęs, būtų tapęs kišeniniu Dalai Lama – ir nežinia, kas jam būtų nutikę per kultūrinę revoliuciją, kurios metu vienuolių skaičius Tibete sumažėjo 4-5 kartus.
Po Mao Dzeduno mirties 1976 m. pasikeitė ir Kinijos kompartijos kursas. Kinai galiausiai ėmė gaivinti nukraujavusį Tibetą, kol pavertė jį vos ne Šveicarija.
Pastaraisiais metais Dalai Lama XIV kelis kartus yra pareiškęs, kad nesiekia Tibeto nepriklausomybės nuo Kinijos – tiktai didesnės autonomijos ir tikros demokratijos.
Vargu, ar Dalai Lama XIV dar suvaidins kokį nors rimtesnį vaidmenį Tibeto politikoje. Kitą Dalai Lamą Kinijos valdžia išrinks savo nuožiūra, nors bus sakoma, kad paisoma senųjų taisyklių. Gal bus net keli Dalai Lamos – vienas išrinktas kinams prižiūrint, kitas – emigracijoje.
Visi tie Dalai Lamos turės susišnekėti su KLR išaugusiais tibetiečiais – tais, kurie gavo išsimokslinimą tibetiečių bei kinų kalbomis ir buvo mokomi oficialiosios (t. y. komunistinės) Tibeto istorijos versijos.
Ar Tibete užgniaužiami visi nacionalinių jausmų pasireiškimai? Kelyje iš Lasos į Nyingchi teko matyti Tibeto vėliavą, iškištą pro sutikto automobilio langą.
Tibeto vėliava XX a. pradžioje sukurta pagal Japonijos karinės vėliavos pavyzdį
Nemažai laiko Kinijoje praleidęs kolega man pasakė, kad tokiomis vėliavėlėmis, kuriomis Vilniuje kai kas bandė erzinti aukštus Kinijos oficialius asmenis, studentai tibetiečiai žymėjo savo kambarių duris Chengdu universitete – tai tapatybės ženklas, už kurio parodymą niekas į kalėjimą nesodina. Kad turėtumei nemalonumų, reikia dar kažką padaryti – pavyzdžiui šūkalioti antikomunistinius šūkius.
Reikia manyti, kad ir už Čiang Kai-ši biografijos skaitymą viešoje vietoje niekas Kinijoje neiškels bylos, kadangi ta biografija pardavinėjama knygynuose. Bet jeigu ja mojuodamas, kas nors imtų šaukti: „Šalin rankas nuo Taivanо!“ – tokiu susidomėtų saugumiečiai.
Būsimasis Dalai Lama – kinų statytinis, ar paties Budos siųstas – turės atrasti bendrą kalbą su nauju Tibeto visuomenės sluoksniu – raštingais pasauliečiais, kuriems tibetiečių kalba asocijuojasi ne su budistiniais raštais, o, pavyzdžiui, su tokiomis knygomis kaip „Haris Poteris“, kuri, beje, išversta į tibetiečių kalbą.
Vaizdo priedėliai
