Kineziterapijos klinikai vadovaujanti Jurgita Kriščiūnienė tikino per pastaruosius 10 metų pastebinti nerimą keliančią tendenciją – pacientai vis jaunėja, o jų nusiskundimai tokie, kokių nebūtų galima pavadinti būdingais jauniems žmonėms.
Kabinetuose daugėja vaikų
„Kad ir kaip liūdnai beskambėtų, vis dažniau mūsų kabinetų duris praveria tėvai su mažais vaikais ir paaugliais. <...> Anksčiau turėjom daugiau trauminių, reabilitacinių pacientų, maždaug 25–45 metų, dabar matome labai jaunėjančią publiką ir jie ateina ne su pirminės pagalbos problemomis, o su lėtinėmis problemomis“, – kalbėjo ji.
Jauni žmonės esą skundžiasi stipriais skausmais ar diskomfortu. O dažniausios to priežastys būna nejudrumas ir dėl jo prasidedančios stuburo problemos, dideli laikysenos nuokrypiai.
Tačiau fizinis aktyvumas itin reikšmingas ne tik raumenims ir kaulams, bet ir smegenims. VU Gyvybės mokslų centro profesorius Osvaldas Rukšėnas pabrėžė, kad judant išskiriamos medžiagos stiprina nervų sistemos funkcionavimą ir skatina jos vystymąsi.
„Reikia prisiminti, kad judant aktyvuojasi dauguma kitų kūno sistemų, o, kai jos aktyvuojasi, jos palaiko, liaudiškai sakant, tam tikrą formą. Jeigu kažkurios sistemos neveikia, prasideda gedimai. <...> Čia – tiesioginis ryšys“, – paaiškino O. Rukšėnas.
Mažesnis judrumas dar kenkia ir širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemoms.
Paauglystė – pavojinga
Pasak klinikos „Aktyvus judėjimas“ direktorės, viskas prasideda nuo požiūrio į fizinį aktyvumą šeimoje, o galiausiai perauga į netinkamų įpročių susiformavimą.
„Mes nepriversime vaiko užsiimti aktyviomis veiklomis, jeigu jis neturės pavyzdžio savo aplinkoje, kad tai yra normalu“, – pabrėžė ji.
Esą, kai jaunas žmogus neturi įpročio gyventi aktyviai, kūno kultūros pamokos mokykloje tampa priverstine ir veikla, kuri nekelia susidomėjimo, tad problema tik gilėja.
„Norisi maištauti, nesuprantama, kodėl tai yra reikalinga“, – paaiškino specialistė.
Anot J. Kriščiūnienės, sudėtingiausias laikotarpis – paauglystė, dėl spartaus augimo raumenys nesugeba išlaikyti taisyklingos kūno ašies, vaikas tampa negražus sau pačiam, o tėvai daro didelį spaudimą, kartodami, kad paauglys labai susikūprinęs.
Tuomet jaunas žmogus esą dar labiau linksta į emocinį užsidarymą, nežino, kaip galėtų tai pakeisti. Taigi problemos lieka neišspręstos ir tik gilėja.
„Toks žmogus paskui tampa mūsų sveikatos sistemos dalimi, nes, kai jis išeina į suaugusiųjų pasaulį, sveikatos būklė ima regresuoti ir jis ima ieškoti gydymo sprendimų“, – kalbėjo specialistė.
J. Kriščiūnienė patarė, įsivertinant savo sveikatos būklę nesilyginti su kitais ir neieškoti bendro pobūdžio sprendimų, nes jie gali tik pasunkinti būklę.
O jai antrinęs O. Rukšėnas pabrėžė, kad pradėti aktyviau gyventi niekada nevėlu, mat senstant raumenų masė mažėja, o šį procesą sulėtinti gali padėti tik reguliarus fizinis aktyvumas.
„Bendru atveju taisyklė tokia: geriau vėliau, negu niekada“, – juokaudamas sakė jis, esą net ir senatvėje pradėjus saikingai sportuoti, sau nepakenksite, o tik padėsite.
