Jolita Žurauskienė
Mokslininkai pastebi, kad pastaraisiais metais mažėja dirvų derlingumas, didėja dirvožemių degradacija. Sakoma, kad šiuos procesus galima sustabdyti auginant daugiametes žoles. „Daugiamečių žolių nauda dirvožemiui seniai neabejojama. Atsižvelgiant į daugiau kaip 30 metų universitete vykdomų tyrimų rezultatus, jau galima pasirinkti tinkamų veislių daugiametes žoles ir sustabdyti dirvožemio degradacijos procesus, o gyvulininkystės ūkiams užtikrinti kokybiškų pašarų gamybą“, – sakė Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU ) docentas dr. Evaldas Klimas.
Laukuose trūksta žolių
Pasak mokslininko E.Klimo, dabartinės žalienos – tai 15–20 metų senumo buvusios sėtinės pievos, netręšiamos arba tręšiamos nepakankamai. Jose ankštinių žolių beveik nėra, gerosios varpinės žolės smarkiai išretėjusios. Jų vietoje priaugę kiaulpienių ir kitų menkaverčių žolių bei piktžolių. Tokių pievų derlius nesiekia nė 3 tonų iš hektaro, jame labai trūksta baltymų. „Mūsų laukuose trūksta ankštinių žolių. Kai kuriuose regionuose dirvožemio pH pasiekė tokią ribą, kad ankštiniai augalai jau nebegali augti“, – tvirtino ASU docentas. Mokslininkas E.Klimas pridūrė, kad rūgštesnėse ir sausesnėse žemėse, kurios netinkamos baltiesiems ar raudoniesiems dobilams, gali augti paprastieji gargždeniai. Šie labai daug baltymų turintys pašariniai augalai pakenčia rūgščią dirvą (pH 5–7) ir joje normaliai dera. Paprastieji gargždeniai turi stiprias šaknis, kurios sugeba paimti maisto medžiagas iš kitiems augalams neprieinamų junginių, pakenčia nuganymą, ilgai išsilaiko ganyklose. „Žolės mišinius ūkininkai turi rinktis pagal konkretaus ūkio dirvožemį“, – sakė E.Klimas. Pašnekovas pridūrė, kad dirvožemius, kurie yra pasiekę kritinę pH ribą, būtina kalkinti. „Pirmiausia būtina ištirti dirvožemio sudėtį. Kai žinomas dirvos pH, fosforo, kalio ir kitų elementų kiekis, armens sluoksnis, drėgmė, tada galima rinktis mišinius“, – patarė mokslininkas. Pasak ASU docento, ekologiniuose ūkiuose ir drėgnuose dirvožemiuose rekomenduojama auginti nendrinius dryžučius. Jie puikiai tinka ir pašarui.
Maistingos ir atsparios žolės
ASU docentas dr. E.Klimas sakė, kad Lietuvos selekcininkai jau išveda naujas hibridų veisles. Pastaruoju metu tarp ūkininkų populiarėja eraičinsvidrių auginimas. Šios maistingos ir atsparios žolės auginamos ekologiniuose ūkiuose, mažiau našiose žemėse. Eraičinsvidres tinka sėti ten, kur dėl žemų temperatūrų neauga daugiametės svidrės. Šių žolių sausųjų medžiagų derlius siekia 12,4 tonos iš hektaro. Eraičinsvidrės puikiai atželia po pjūčių, gerai žiemoja, atsparios ligoms, išaugina daug sėklų, iš jų gaminamas kokybiškas pašaras. Šios žolės geriausiai auga nerūgščiuose (pH 5,6-7,1), pakankamai drėgnuose vidutinio sunkumo priemoliuose. Jas galima auginti ir lengvesnėse dirvose, tik svarbu, kad pakaktų drėgmės ir maisto medžiagų. Durpiniai dirvožemiai joms nelabai tinka, nes čia žolės blogiau žiemoja, greičiau išnyksta. Žemdirbystės institute atliktais tyrimais nustatyta, kad be antsėlio sėklinius eraičinsvidrius galima sėti iki rugsėjo vidurio. Priešsėliui eraičinsvidrės nėra reiklios. Jas galima sėti po kaupiamųjų augalų, javų, linų, rapsų ir kitų. Auginant eraičinsvidres sėklai, tinkama trąšų norma yra 60 kg/ha azoto, 50–60 kg/ha fosforo ir 60–90 kg/ha kalio veikliosios medžiagos. Neturtingoje maisto medžiagomis dirvoje azoto normą galima padidinti iki 90 kg/ha. Tačiau visada reikia prisiminti, kad nuo didelių azoto trąšų kiekių pasėliai gali išgulti, vėliau subręsta sėklos, pablogėja jų kokybė. Auginant eraičinsvidres pašarui ir norint gauti didelį žolės derlių, azoto norma gali būti padidinta iki 150–180 kg/ha veikliosios medžiagos.
Trūksta ankštinių žolių
Norintiesiems užtikrinti žolinių pašarų baltymingumą mokslininkas E.Klimas patarė varpines žoles gausiai tręšti azotu arba žolyną praturtinti ankštinėmis žolėmis. „Ankštinės žolės yra dvigubai baltymingesnes už varpines ir joms nereikia azotiniu trąšų, nes jos sugeba paimti azotą iš oro. Noriu pažymėti, kad 1 proc. ankštinių žolių žolyne prilygsta 3 kg iš ha-1 biologinio azoto per metus. Vadinasi, produktyviame sėtame žolyne esantys 40 proc. ankštinių žolių gali atstoti beveik 400 kg amonio salietros, kuri kasmet kainuoja vis brangiau“, – sakė mokslininkas. Pasak ASU docento, ankštinių augalų sukauptas azotas neteršia aplinkos, todėl šios žolės turi ir didžiulę ekologinę reikšmę. Geros ganyklos neįmanoma įsivaizduoti be baltųjų dobilų. Kai žolyne jų yra 35–40 proc., iš dalies azotu būna aprūpintos ir varpinės žolės. Salietros tokiu atveju tereikia minimalaus kiekio, o pašaras gaunamas baltymingesnis. Konservuotų žolinių pašarų gamybai rekomenduojama auginti daugiau raudonųjų dobilų ir liucernų. Žemės ūkio konsultantai durpynuose pataria auginti daugumą varpinių žolių, išskyrus daugiametes svidres, kurios nepakenčia išmirkimo ir didesnių šalčių. Durpynuose neblogai auga rytiniai ožiarūčiai, tačiau kartais jie nukenčia nuo stipresnių vėlyvų šalnų. Lengvose priesmėlių dirvose, kurios ypač jautrios sausrai, geriausia tinka auginti raudonuosius eraičinus ir šunažoles. Sausose priemolio dirvose gerai dera liucernos. Planuojant daugiamečių pašarinių žolių struktūrą, labai svarbu atsižvelgti, kiek žolynų bus skirta ganymui, o kiek paliekama silosui ar šienui ruošti. Dažniausia racionaliai tvarkomame ūkyje žolynai naudojami kombinuotai – tiek ganymui, tiek šienavimui.
