Psichologė, profesorė Danutė Gailienė, parašiusi ne vieną knygą apie psichologines tautos ir žmonių traumas sovietmečiu, sako, kad tai, kaip mes suvokiame tas traumas, apie jas kalbame – yra sveika.
Kalbėti apie traumas yra sveika
Ji taip pat pabrėžė, kad karas Ukrainoje tarsi pabudino mumyse tūnojusias istorines žaizdas, kurios mūsų neišgąsdino, o atvirkščiai – suvienijo. Tai ji sakė mokslo renginyje „Sovietmečio atspindžiai šiuolaikinėje Lietuvoje tarpdisciplininiu žvilgsniu“.
Anot jos, mes daug kalbame apie sovietizmo įtaką visuomenei, valstybei, bet kur kas mažiau – atskiriems žmonėms. Terorą, persekiojimą patyrę žmonės pasekmes jaučia visą gyvenimą. Nerimą jaučia ir jų vaikai, nors šie jau užauga stipresni ir sveikesni, mažiau sužaloti patirties, kurią išgyveno tėvai.
Pasak profesorės, daryti tyrimai atskleidžia, kad tarkime sovietų persekiojimą ar netektis patyrę žmonės tai sapnuoja visą gyvenimą, o tirta Afganistano karo veteranų karta yra itin blogos psichologinės ir fizinės būklės, taip pat ir Černobylio nelaimės likvidatoriai. Sausio 13-osios gynėjai, kurie yra pripažinti nukentėjusiaisiais, pasak psichologės, jaučiasi apleisti, vartoja daug vaistų. Visgi yra ir gerų naujienų, nes „represuoti žmonės savo vaikams perduoda psichologinį atsparumą, stiprumą.
„Tyrimai rodo, kad prisitaikyti prie režimo yra sunkiau, nei būti represuotam. Blogiausia psichologinė būsena yra ne tų, kurie buvo represuoti, bet tų, kurie išgyveną šeimos dramas, paslaptis ir nutylėjimas, tamsią istoriją apie kurią nenorima kalbėti. už tylėjimo yra šeimų dramos ir paslaptys. Nekalbėjimas verčia kankintis“, – sakė profesorė.
Tylėjimas nėra gerai
Tiesa, pasak jos, apie sovietmetį ir nutylėtas šeimos dramas, patirtis ima kalbėti jaunoji karta, tie, kurie augo jau nepriklausomojo Lietuvoje.
Toks kalbėjimas yra svarbus, nes sovietizmas plinta per kartas ir nors laikmetis pasibaigęs, jo patirtys dar gyvos ir skaudžios.
„Psichologai mato daug pasekmių, sovietizmo plitimas matosi per kartas. Yra kelios linijos, kurias galima išskirti ir priskirti sovietizmo palikimui, naštai. Pirmiausia tai, karta be tėvo, ši trauma stipri ir dažna, ji jaučiama per jaunus suaugusius vyrus. Galima sakyti, kad viena iš priežasčių, kodėl tiek vyrų žudosi Lietuvoje yra ryšio su tėvu nebuvimas, tėvo nepalaikymas. Sovietmečiu buvo daug alkoholizmo, smurto, tai niekur nedingo. Augdamas vyras turi tėvo akyse pamatyti patvirtinimą, berniukui svarbu žinoti, kad jis rūpi tėvui. Kita problema, kuri kasdien mums primena apie buvusį sovietmetį – smurto ratas.
„Smurto ratas yra sovietmečio palikimas, pastebime, kaip lengva smurtą ir pyktį išprovokuoti mūsų visuomenėje. Patyčios mokykloje seniau buvo normalu, o jei dar negalią žmogus turėjo tai išvis. Tai niekur nedingo, nes kai žmonės gauna progą išsilieti, griebia kas vėliavą, kas kryžių ir lekia į gatves. Smurto pavidalų yra visokių ir taip reiks išsigydyti“, – sakė profesorė.
Dar vienas, itin skaudus sovietmečio palikimas mūsų žmonėse – savidestrukcija. Tai savižudybės, alkoholizmas, smurtas šeimose.
„Kas vyksta tarp vyro ir moters, kiek tokių slaptų dalykų yra? Taip, visame pasaulyje to yra, bet tai nėra universalūs dalykai, o sovietizmo padariniai. Aš manau, kad šie reiškiniai specifiškai iš sovietinės patirties atėję, o ne universalus dalykas“, – kalbėjo psichologijos profesorė D. Gailienė.
Sovietizmas eina iš kartos į kartą
Sociologė Laimutė Žilinskienė tikino, kad praeitį galime matyti per kartas ir jų patirtį bei tai, kaip jos kartu gyvena, kokias trintis patiria.
„Kiekviena karta turi savo tiesas ir siekia iš naujo apibrėžti patirtis, kalbėjimas apie praeitį, gali būti paremtas sistemos gynimu, nuolankumu, lemtimi, čia svarbu ir šeimos atmintis“, – sakė sociologijos docentė.
Anot jos, svarbu ir ekonominė, ir politinės sistemos kaita. „Ta karta, kuri auga ekonominio augimo metu, nebijo rizikuoti, o tie, kurie auga ir bręsta ekonominės krizės laiku yra linkę likti silpnesnėse pozicijose, net jei ekonominė situacija gerėja, jie nesiima iniciatyvos, bijo rizikuoti, todėl užsidirba nevykėlių etiketes.
„Tos pačios kartos nariai skiriasi išsilavinimu ir kitais dalykais, juos gali formuoti skirtingos patirtys, nors jie gyvena ir tuo pačiu laiku. Tai gali formuoti kitokius požiūrius į įvykius, atsiranda skirtumų, kas tada buvo laikoma gyvenimu. Imama spręsti, ką verta prisiminti ir ką verta pamiršti“, – sakė sociologė.
Anot jos, yra kelios grupės žmonių, kurių adaptacija prie sovietmečio, o vėliau readaptacija vyko skirtingai, nors visi gyveno vienu metu.
„Vieniems prisitaikymas prie primestų aplinkybių nebuvo lengvas. Tai turėjo didelį poveikį jų gyvenimui, nors režimas, politiniai dalykai neįtikino, bet jie buvo priversti gyventi, o vėliau (1990 metais) vykę pokyčiai vėl pareikalavo adaptacijos. Tik pasikeitus aplinkybėms su kuriomis susiduri kasdien, gali pasikeisti vertybės, vertinimas, kai gyvenimas taps saugesnis ir valdomas ankstesnės vertybės neteks svarbos. Tarybinis žmogus turėjo būti paprastas, paklusnus, gyvenantis taip, kaip visi, neišsišokantis, izoliuotas ir neturintis pasirinkimo. Taip gyveno dalis visuomenės, kuri buvo priversta prisitaikyti“, – pasakojo sociologė.
Tiesa, buvo ir tokių, kuriems sovietizmo kasdienybė nebuvo didelė problema, tai tie žmonės, kurie neskyrė daug dėmesio šeimos atminčiai arba tie, kurie tikėjo ideologija.
„Įtikėti padėjo sovietinės, ideologinės jaunimo organizacijos, kurios buvo švietimo sistemos dalis ir turėjo kontrolės įrankius jaunimui. O štai trečia grupė, kuri prisitaikė geriausiai, tai šeimos su aukštesniu statusu, kurie dėl gabumų ir konformistiškumo greičiausiai adaptavosi prie sovietinio gyvenimo“, – kalbėjo sociologė.
Pasibaigus sovietmečiui, pirmieji nepriklausomybės metai pažymėti Gariūnų fenomenu. Būtent tada buvo nuvertinamas mokslas, manyta, kad tie, kurie mokosi yra lūzeriai.
„Tai kartai (jauniems nepriklausomybės žmonėms) būdinga išsimokslinimo problema, o ir readaptacija iš sovietmečio į nepriklausomą gyvenimą buvo paini. Tie, kurie gimę po 1980, jie kalba apie santykius mokykloje, tiems vaikams svarbi alkoholizmo problema, per tėvus sovietmetis pasireiškė ir jiems. Vidutinėms šeimoms buvo sunku adaptuotis ir sovietmečiu, ir po jo, sunkumus slopino alkoholiu“, – kalbėjo sociologė atskleidusi, kad tėvų klaidas šiuo metu bando taisyti vaikai, kabinasi į gyvenimą ir mąsto jau kitaip.