Lietuvoje atsiranda specifinė milijonierių rūšis. Kol kas jų dar tik vienetai, ir ateityje daug nebus, bet, žinoma, pagausės. Tokių, kurie nori tapti šios rūšies turtuoliais, regis, darosi vis daugiau. Tai yra skausmo turtuoliai, pralobstantys iš savo artimojo netekties arba savo sugadintos sveikatos ir pan. Tad pavydėti tų didelių pinigų jiems nėra ko.
Bet štai kirba toks aritmetinis klausimas. Kai prieš keletą metų Marijampolės ligoninėje per seselių neapdairumą dviems kūdikiams nusvilo užpakaliai, ligoninė (tai yra valstybė) turėjo sumokėti tėvams pusę milijono litų. Jie prašė milijono. Tai štai dabar tas klausimas: kodėl teismas skyrė sumokėti pusę milijono, o ne visą? Ir toliau: kodėl jie prašė milijono, o ne trijų milijonų? Jeigu būtų prašę trijų milijonų, teismas vis tiek turbūt būtų skyręs pusę milijono, o kodėl ne du?
O sūnaus netekę panevėžiečiai iš valstybės siekia prisiteisti 30 milijonų litų. Buvusi „Norfos“ darbuotoja siekia prisiteisti 2 milijonus Lt neturtinės žalos už sugadintą sveikatą. Vienas marijampolietis už per karą sugriautą namą nori prisiteisti iš Vokietijos 3 milijonus eurų (to, matyt, turėtų reikalauti visame pasaulyje per visus karus sugriautų namų savininkai arba jų anūkai). Skuodo rajone tris vaikus suvažinėjęs S. Paulikas teismo sprendimu visoms šeimoms turi sumokėti po milijoną litų. Ar tai reikia suprasti kaip vaiko gyvybės kainą?
Nukentėjusieji tokiais atvejais sako, kad jokie pinigai nekompensuos artimojo netekties, bet neužmiršta pareikalauti konkrečios apvalios sumos. Kompensacija turėtų būti adekvati padarytai žalai. Bet jeigu žala neturtinė, tai kaip apskaičiuoti? Ar tai vis dėlto reiškia, kad teismai (arba nukentėjusieji) bando objektyviai įvertinti ir nustatyti, tarkim, vaiko gyvybės kainą?
Ką reiškia pagal vidutines lietuvių gyvenimo sąlygas milijonas litų? Koks procentas gyventojų apie tokius pinigus gali bent kiek realiai pasvajoti? Retais atvejais tiek galima išlošti loterijoje. Bet, pasirodo, išlošti galima ir kitoje loterijoje – mirties. Kodėl dėl nelaimingo atsitikimo skriaudą patyrusiuosius reikia daryti turtuoliais?
Ar ši praktika nėra amorali ir ar ji neskatina nesveiko godulio bei veidmainystės? Taip, vaiko netekus skausmas didelis ir pavydėti tų pinigų tikrai nėra kaip. Bet jie gali būti mokami tik po įvykio, kai gyvybės nebesugrąžinsi. Taigi, kaip įvertinti tą žalą pinigais? Jeigu velnias kreiptųsi į tėvus ir sakytų: parduokit man savo vaiką už milijoną litų ir aš jį nužudysiu, ar tėvai sutiktų? Turbūt ne. O už kiek sutiktų? O gal tai kitokio pobūdžio kompensacija – na, netekote vaiko, tai dabar nors piniguose pasimaudykite? Gal tai reikėtų vadinti ne kompensacija, o paguodos išmoka? Daug ko aš čia nesuprantu.
Tėvams ir visokiems kitiems nukentėjusiems čia negalima priekaištauti – kas gi atsisakys milijono kito, jeigu jį galima gauti. Bet ar šitaip visuomenė nėra skatinama viską matuoti pinigais? Žinoma, tokia praktika egzistuoja daugelyje šalių, t.p. ir Europos mastu (nors, kaip matome, Europos teismas, nurodydamas valstybei kompensuoti žalą, milijoninėm sumom nesišvaisto). Ypač ši kompensacijų praktika išplitusi JAV. Ten lobsta vienetai nukentėjusių, o daugiausia – teisininkai ir draudimo bendrovės. Tai yra visiškai neproduktyvi ir visuomenei jokios naudos neduodanti (veikiau demoralizuojanti) didžiulių sumų cirkuliacija.
Ar protingiausia ir doriausia būtų iš viso atsisakyti neturtinės žalos kompensavimo idėjos? O gal bandyti ją suvaryti į sveiko proto ribas? Pavyzdžiui, dabar pagal įstatymą pati valstybė gali kompensuoti žalą smurtinių nusikaltimų aukoms, bet maksimali suma yra 9750 Lt. Kaip dar būtų galima orientuotis į neturtinės žalos kompensavimo padorias ribas? Gal, pvz., į metinį vidutinį atlyginimą, t.y. apie 20 tūkst. litų? Kai kas sakytų, kad tai tik simbolinė kompensacija, bet praktiškai tai būtų ir gana sotus priedas prie eilinio žmogaus pajamų, teikiantis tam tikrą psichologinį komfortą, iš dalies kompensuojantį praradimą. Pralobti taip, žinoma, nepavyktų ir tai nebūtų skatinama.
