Kiek gi „kainuoja“ Bažnyčios teikiami patarnavimai?

Mo­te­ris, nu­ė­ju­si į baž­ny­čią už­sa­ky­ti šv. Mi­šių, nu­ste­bo, nes ku­ni­gas pa­pra­šė di­des­nės su­mos, nei ji bu­vo nu­spren­du­si pa­au­ko­ti. Vie­no­se pa­ra­pi­jo­se baž­ny­čios reik­mėms iš ti­kin­čių­jų ren­ka­mos kas­me­ti­nės au­kos, ki­to­se – ne. Žmo­nės daž­nai vie­ni ki­tų klau­sia, kiek tin­ka „duo­ti ant Mi­šių“, kiek au­ko­ti už tam tik­rus Baž­ny­čios pa­tar­na­vi­mus. Šie ir pa­na­šūs klau­si­mai šian­dien tik­riau­siai ky­la ne vie­nam rei­ka­lų su Baž­ny­čia tu­rin­čiam žmo­gui. Daž­nai su­trin­ka­me: kiek gi „kai­nuo­ja“ Baž­ny­čios tei­kia­mi pa­tar­na­vi­mai?

Au­kos dy­dį tu­ri pa­kuž­dė­ti šir­dis

Kiek­vie­nas bent kiek su Baž­ny­čios Ka­te­kiz­mu su­si­pa­ži­nęs ka­ta­li­kas ži­no sa­vo, kaip Baž­ny­čios na­rio, tei­ses. Ta­čiau yra dar ir įsa­ky­mas bei pa­rei­ga: „Sa­vo Baž­ny­čią iš­lai­ky­ti pa­dėk“. Pa­ta­ri­mo, kaip tai at­lik­ti, krei­pė­mės į Ma­ri­jam­po­lės šv. ar­kan­ge­lo My­ko­lo pa­ra­pi­jos kle­bo­ną Sta­sį PUIDOKĄ MIC. Be to, kle­bo­no klau­sė­me, kaip pa­nau­do­ja­mos su­rink­tos au­kos, ko­dėl tos pa­čios vys­ku­pi­jos pa­ra­pi­jo­se lai­ko­ma­si ne­vie­no­dų tai­syk­lių; taip pat sie­kė­me iš­si­aiš­kin­ti, kas yra baž­ny­čio­je žmo­gaus pa­lik­ti pi­ni­gai – au­ka ar mo­kes­tis?

„Po­pie­žius Pau­lius VI sa­vo bu­lė­je Fir­ma tra­di­tio­ne ra­šė: „Ti­kin­tie­ji, re­li­gi­nės ir baž­ny­ti­nės nuo­jau­tos ve­da­mi, no­rė­da­mi ak­ty­viau da­ly­vau­ti eu­cha­ris­ti­nė­je Au­ko­je, prie jos pri­si­de­da ir au­ko­mis. Taip jie pa­lai­ko Baž­ny­čią ir jos tar­nus“. Pir­mai­siais krikš­čio­ny­bės am­žiais bū­da­vo au­ko­ja­mi įvai­rūs da­ly­kai, mū­sų die­no­mis – daž­niau­siai pi­ni­gai. Ta­čiau au­ko­ji­mo prie­žas­tys ir tiks­lai li­ko tie pa­tys. Apie tai kal­ba ir Baž­ny­ti­nės tei­sės Ka­no­nų ko­dek­sas, – sa­ko kun. S. Pui­do­kas MIC. – Nuo pi­ni­gi­nių au­kų bū­ti­na pa­ša­lin­ti bet ko­kį pel­no ar juo la­biau pa­si­pel­ny­mo še­šė­lį. Apaš­ta­lų Sos­tas vi­suo­met bu­di, kad šis pa­pro­tys lai­kui bė­gant ne­iš­ei­tų iš de­ra­mų ri­bų, kad ne­bū­tų pik­ti­na­mi ti­kin­tie­ji ir pa­že­min­ta pa­ti Baž­ny­čia“.

Nuo valstybės ar ki­tų vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų Baž­ny­čia yra ne­pri­klau­so­ma, lais­va ir, va­do­vau­da­ma­si Kris­taus nu­ro­dy­mais, ga­li lais­vai skelb­ti Evan­ge­li­ją mo­ky­da­ma bei šven­tin­da­ma Die­vo Tau­tą. Vie­nas Baž­ny­čios įsa­ky­mų tei­gia: „Sa­vo baž­ny­čią ir jos tar­nus iš­lai­ky­ti pa­dėk“. Juo ti­kin­tie­ji kvie­čia­mi au­ko­mis pa­rem­ti ir pa­dė­ti iš­lai­ky­ti ga­ny­to­jiš­ką dar­bą dir­ban­čius vys­ku­pus, ku­ni­gus, dia­ko­nus bei baž­ny­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas. Kiek­vie­nas ti­kin­ty­sis tai at­lie­ka sa­va­no­riš­kai. Sek­ma­die­niais baž­ny­čio­se au­kos ren­ka­mos per šv. Mi­šias, to­dėl pa­mal­do­se da­ly­vau­jan­tys žmo­nės tu­ri ga­li­my­bę pa­gal iš­ga­les pri­si­dė­ti iš­lai­kant pa­ra­pi­ją.

Kar­tais ten­ka iš­girs­ti, kad vie­no­je ar ki­to­je pa­ra­pi­jo­je ku­ni­gas pa­sa­kė, kiek rei­kia „au­ko­ti“ šv. Mi­šioms, už jung­tu­ves ar krikš­tą. „Ne­se­niai krikš­ti­jau ke­tu­ris vai­ku­čius, bet au­ką pa­li­ko tik vie­nas krikš­to tė­ve­lis, – tei­gia kle­bo­nas. – Baž­ny­čios tei­kia­mi sak­ra­men­tai, dva­si­niai pa­tar­na­vi­mai nė­ra par­da­vi­nė­ja­mi. No­rė­čiau pa­brėž­ti, kad pa­sa­ky­mas ar nu­ro­dy­mas kiekreiškia mo­kes­tį, o ne au­ką. Jei pa­ra­pi­jo­je bū­tų nu­sta­ty­ta kon­kre­ti at­ly­gio su­ma už Bažnyčios tei­ki­amas paslaugas, tai sak­ra­men­tas jau bū­tų „par­duo­da­mas“. Jei pa­ra­pi­jo­se tai vyksta – tai skau­du ir ne­ga­li bū­ti pa­tei­sin­ta. Klau­si­mas, ko­kio dy­džio au­ką au­ko­ti, ma­nau, vi­siš­kai ne­svars­ty­ti­nas. Jei žmo­gus no­ri au­ko­ti, tik jis pats ir nu­spręs, kiek duo­ti. To­kiais at­ve­jais šir­dis jam tu­ri pa­kuž­dė­ti“.

„Pats Kris­tus nu­ro­do, kad bet ku­ri au­ka pri­va­lo bū­ti au­ko­ja­ma iš ty­ros šir­dies, be prie­var­tos ar iš­skai­čia­vi­mo: jei ne­ši au­ką prie al­to­riaus ir pri­si­me­ni, kad ta­vo ar­ti­mas tu­ri kaž­ką prieš ta­ve – pa­lik sa­vo au­ką ir eik su­si­tai­kyti su juo, ga­lė­si pa­au­ko­ti ­grį­žęs.

Kal­bant apie Šv. ar­kan­ge­lo My­ko­lo pa­ra­pi­ją, džiu­gu pa­mi­nė­ti, kad yra au­ko­to­jų, ku­rie pa­re­mia ir stam­bes­nė­mis pi­ni­gi­nė­mis au­ko­mis, nu­ro­dy­da­mi, kaip pa­nau­do­ti pi­ni­gus: baž­ny­čiai re­mon­tuo­ti, al­to­riui res­tau­ruo­ti, baž­ny­ti­nei vė­lia­vai pa­siū­ti ir pa­na­šiai“, – sa­ko kun. S. Pui­do­kas MIC. Daž­niau­siai to­kias au­kas pri­ima ba­zi­li­kos kle­bo­nas, re­gist­ruo­ja jas, kar­tu įsi­pa­rei­go­da­mas au­ko­to­jams duo­ti ata­skai­tą apie tai, kaip au­kos pa­nau­do­ja­mos. Kiek­vie­no mė­ne­sio pir­mą­jį penk­ta­die­nį už vi­sus au­ko­to­jus ir ge­ra­da­rius lai­ko­mos šv. Mi­šios.

Kam iš­lei­džia­mi ba­zi­li­kos pa­ra­pi­jo­je pa­au­ko­ti pi­ni­gai? At­sa­ky­da­mas į šį klau­si­mą, Šv. ar­kan­ge­lo My­ko­lo pa­ra­pi­jos kle­bo­nas kaip pa­vyz­dį pa­tei­kia Ma­ri­jam­po­lės mies­to is­to­ri­ją, ku­ri yra glau­džiai su­si­ju­si su ma­ri­jo­nų vie­nuo­li­jos įsi­kū­ri­mu. Ma­ri­jam­po­lės vie­nuo­ly­nas yra vie­nas se­niau­sių ma­ri­jo­nų vie­nuo­ly­nų Lie­tu­vo­je. Ten gy­ve­nan­tys ir ga­ny­to­jiš­ką dar­bą ba­zi­li­ko­je dir­ban­tys ku­ni­gai vie­nuo­liai taip pat iš­si­lai­ko iš au­kų, ku­rių su­ren­ka au­ko­da­mi šv. Mi­šias, krikš­ty­da­mi, tuok­da­mi. Dau­ge­lis jų yra gar­bin­go am­žiaus. Ka­pi­ta­li­niam 1823 m. pa­sta­ty­to vie­nuo­ly­no re­mon­tui, ku­ris bu­vo pra­dė­tas prieš sep­ty­ne­rius me­tus, lė­šas taip pat sky­rė įvai­rūs ge­ra­da­riai – be­veik vien už­sie­nio fon­dai ir vie­nuo­li­jos. Mū­sų vals­ty­bė tam ne­sky­rė nė vie­no li­to. Pa­sak ku­ni­go, tiek vie­nuo­ly­nas, tiek ba­zi­li­kos pa­ra­pi­ja mo­ka to­kius pat mo­kes­čius kaip ir ki­ti mies­to gy­ven­to­jai: už elek­trą, šil­dy­mą, van­de­nį, ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus. Be to, re­mon­tuo­ja­mas vie­nuo­ly­nas ir baž­ny­čia, va­lo­ma, puo­šia­ma ba­zi­li­ka, vyk­do­mos so­cia­li­nės pro­gra­mos: mai­ti­na­mi varg­šai, vai­kai, vei­kia pa­ra­pi­jos glo­bos na­mai ir ki­ta.

„Baž­ny­čia įkur­ta ne žmo­gaus, o Die­vo. Ji skir­ta ves­ti ti­kin­čiuo­sius iš­ga­ny­mo ke­liu. Baž­ny­čia rū­pi­na­si tais, ku­rie dau­ge­lio ga­lin­gų­jų aky­se yra ne­reikš­min­gi, ne­iš­min­tin­gi ar ne­nau­din­gi. Ji gy­ve­na ir vei­kia neat­si­žvelg­da­ma į po­pu­lia­ru­mą ro­dan­čius rei­tin­gus, pa­gy­ri­mus ar pa­nie­ki­ni­mus ir iš­si­lai­ko ti­kin­čių­jų ge­ru­mo bei dos­nu­mo dė­ka. Pa­si­tai­kiu­sias klai­das sten­gia­ma­si ne tik tai­sy­ti, bet ir iš­tai­sy­ti“, – po­kal­bio pa­bai­go­je pri­mi­nė kun. S. Pui­do­kas MIC.