Milijardas litų. Štai tiek, o gal net ir daugiau, ekspertų skaičiavimais, kasmet Lietuva praranda dėl neskaidrių viešųjų pirkimų. Problema gerai žinoma ne tik sociologams, bet ir valdininkams, teisėsaugininkams. Tačiau jos išspręsti niekas nepajėgia. Tuo tarpu mūsų, mokesčių mokėtojų, milijardas litų kasmet taikliai subyra į reikiamas kišenes.
Koks yra viešųjų pirkimų korupcijos mechanizmas? Kaip valstybė ir visuomenė gali jį pažaboti? Ar įmanoma peržiūrėti milžiniško masto šių metų viešuosius pirkimus ir užkamšyti juose žiojinčias korupcijos skyles, klausia „Respublika“?
Apie tai prie „Respublikos“ apskritojo stalo susitiko pakalbėti Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Korupcijos prevencijos skyriaus viršininkas Vytautas Rimkus, buvęs STT vadovas, Vilniaus Mykolo Romerio universiteto korupcijos prevencijos kurso dėstytojas Valentinas Junokas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojas advokatas Deividas Soloveičikas ir „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas.
Rytai ima, Vakarai – duoda
Alvydas Medalinskas (toliau - A.M.): Ar galite pasakyti, koks viešųjų pirkimų ir korupcijos santykis yra Lietuvoje ir užsienio valstybėse?
Sergejus Muravjovas (toliau - S.M.): Lietuvoje šių metų korupcijos suvokimo indeksas yra 4,6. Per aštuonetą pastarųjų metų situacija nepasikeitė. Viešuosius pirkimus tyrėme 2005 ir 2008 m. Lyginant šių tyrimų rezultatus galima suprasti, kad viešųjų pirkimų srityje teigiamų postūmių nematyti.
Iki šiol apie 37 proc. verslininkų korupciją nurodo kaip didžiausią problemą viešųjų pirkimų srityje, 36 proc. kaltina biurokratiją. Išlieka 4 sritys, kur neskaidrumo yra daugiausia. Tai statybos, energetikos, susisiekimo ir sveikatos sektoriai. Verslininkų nuomone, viešųjų pirkimų organizatoriai reikalavimus formuluoja taip, kad jie atitiktų vienos ar kitos įmonės interesus, dažnai nutekinama informacija pasirinktai įmonei, o proteguojamos įmonės laimi dėl neaiškių ar net nekokybiškų standartų įvairiose viešųjų pirkimų stadijose.
Vytautas Rimkus (toliau - V.R.): Kai bendrauji su kolegomis iš kitų valstybių, supranti, kad pagal požiūrį į korupciją pasaulis yra aiškiai pasidalijęs. Rytai įklimpę į korupcijos liūną, o Vakarai linkę papirkinėti tas „įklimpusias“ Rytų šalis. Kad gautų valstybinių užsakymų ir išlaikytų savo įtaką.
Lietuva pagal korupcijos indeksą yra vis dar arčiau Rytų pasaulio tradicijų. Čia yra puikios galimybės nesąžiningai vykdyti viešuosius pirkimus dėl daugelio spragų įstatymuose. Mes teikiame siūlymus, kaip tas spragas užlopyti, bet toli gražu ne visi siūlymai yra priimami.
Bylų skaičius apskritai neatspindi piktnaudžiavimų masto. Kalbama tik apie individualių valstybės tarnautojų neskaidrius veiksmus, tačiau kur kas didesnė problema yra politinės partijos, kurios per rinkimus būna remiamos privačių bendrovių lėšomis. Vėliau aiškiai matome „atidirbimo procesą“ už šią paramą vykdant viešuosius pirkimus.
Mechanizmai žinomi...
A.M.: Ar yra žinomas korupcijos mechanizmas viešuosiuose pirkimuose? Koks yra STT, kitų valstybės institucijų vaidmuo stabdant korupciją viešuosiuose pirkimuose?
V.R.: Minėjau, kad mes ne tik nustatome korupcijos atvejus, bet ir teikiame pasiūlymus, kaip taisyti teisės aktus, kad korupcijos būtų kuo mažiau. Deja, į tas pastabas atsižvelgti nėra privalu.
Štai, pavyzdžiui, dabar visi kalba apie galimai neskaidrius pirkimus kultūros srityje. Bet ką kalbėti? Tai yra vienintelė sritis, kur nereikia viešojo konkurso perkant neriboto dydžio paslaugas. Motyvas - tokių paslaugų ar produktų neįmanoma aprašyti, neįmanoma įvertinti.
Mes ne kartą pastebėjome, kad tai sudaro sąlygas piktnaudžiauti. Deja, situaciją nulėmė tas kitas interesas - buvo aiškinama, esą meninės vertybės yra svarbiau už pirkimų skaidrumą.
Kitas pavyzdys. Pagal įstatymus nereikia skelbti konkurso ir galima patiems pasirinkti paslaugų ar prekių teikėją, jei prekių vertė yra iki 100 tūkst. litų, o paslaugų - iki 500 tūkst. litų. Tad pakanka paskambinti savo draugui ir surasti dar du kitus konkurso dalyvius - jų funkcija šiuose pirkimuose būtų pasiūlyti didesnes paslaugų ar prekių kainas ir teisę laimėti perleisti draugui.
Deividas Soloveičikas (toliau - D.S.): Kai sakoma, kad iš anksto yra žinomas viešųjų pirkimų laimėtojas, turima galvoje, kad rengiant viešojo pirkimo dokumentus yra dvi galimybės pasirinkti iš anksto norimą pirkėją.
Pirmoji galimybė - tai pirkėjo kvalifikacija. T.y. kai pirkimų organizatorius taip suformuluoja kvalifikacijos sąlygas, kad kompanijų, galinčių laimėti prikimus, skaičius maksimaliai sumažėja.
Kita galimybė - suformuluoti reikiamus pasiūlymo vertinimo kriterijus. Tada telieka pateikti savo favorito duomenis, ir favoritas turi daugiausia šansų.
V.R.: Kalbant apie viešuosius pirkimus reikia turėti omenyje ne tik korupciją, bet ir neūkiškumą. Pavyzdžiui, daug pirkimų kažkodėl vykdoma metų pabaigoje, kai reikia skubiai atlikti darbus, kad dar būtų galima sumokėti iš tų metų biudžeto lėšų.
Aišku, už skubų darbą sumokama beveik 50 proc. daugiau. Arba kitu atveju, kai gaunami keli pasiūlymai ir žvelgiant į rinkos kainas jie kelia abejonių, paprastai galima kviesti potencialų laimėtoją ir klausti, kalbėti apie kainas. Tačiau atspėkite, kiek kartų buvo taip padaryta?
...bet nevaldomi
A.M.: Gerbiamas Valentinai, jūs buvote STT vadovas, o dabar esate dėstytojas universitete, dėstote korupcijos prevenciją. Kadangi galite vertinti situaciją ir iš vidaus, ir iš išorės, klausiu jūsų: ar STT pajėgi kovoti su korupcija viešuosiuose pirkimuose?
Valentinas Junokas (toliau - V.J.): Lietuvai dar iki stojant į Europos Sąjungą (ES), Pasaulio banko tyrimas atskleidė, kad politinių partijų finansavimas ir viešieji pirkimai - vienos didžiausių korupcijos problemų šalyse kandidatėse. Norint pažaboti tas problemas, reikia uždrausti fiziniams ir juridiniams asmenims finansuoti politines partijas - tai, galima sakyti, yra padariusios beveik visos ES valstybės.
Lietuvoje antikorupciniai įstatymai yra lyg ir neblogi, išskyrus tam tikras išimtis, bet kai reikia juos vykdyti, pritrūksta valios. Ne tiek teisėsaugai, kiek aukšto rango politikams, kai kalbama apie politinius, klaninius ir kitokius interesus. Stringa kartais ir ikiteisminiai tyrimai kitose institucijose, ne STT, o vėliau teismuose.
Taigi nei STT, nei prokuratūra be politikų ir visuomenės paramos korupcijos negali sustabdyti.
Įstatymai veikia. Prastai dirba atsakingos institucijos
A.M.: Gerbiamas Deividai, jūsų vadovaujama grupė parengė studiją dėl viešųjų pirkimų sistemos reformos. Ar buvo įvertinti korupciniai momentai viešųjų pirkimų srityje?
D.S.: Taip, vienas iš uždavinių buvo įvertinti korupcinius niuansus. Tačiau šia prasme Lietuvos įstatymai nėra blogi. Reikia spręsti kitus aspektus - kad žmogus nenorėtų nei duoti kyšio, nei imti.
Štai, pavyzdžiui, mūsų teismai iki šiol nelabai suvokia, kaip vertinti Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus. Ypač toliau nuo sostinės. Teismai užsitęsia, pirkimai nevykdomi ir niekas negali dirbti.
Arba Viešųjų pirkimų tarnyba. Taip, ji imasi klausimų ir juos sprendžia, bet yra pasitaikę situacijų, kai Viešųjų pirkimų tarnyba pasako: „Atsiprašome, bet šituos klausimus sprendžia teismai ir kreipkitės į juos“.
Taigi norėtųsi matyti aiškią ir nuoseklią poziciją teismų ir tarnybos darbe.
V.R.: Viešųjų pirkimų tarnyba buvo sukurta aiškintis ir vertinti matomus pažeidimus pirkimų procese. Vėliau jie viską perduoda kitoms atsakingoms institucijoms. Praėjusiais metais jie pateikė apie 30 abejotinų atvejų. Tad bendradarbiavimas vyksta.
V.J.: Tačiau teisminių ginčų dažniau pasitaiko dėl nestambių viešųjų pirkimų. Stambiuosiuose pirkimuose žaidėjai yra žinomi ir vienas kitą tikrai pažįsta. Ten neretai vyksta monopoliniai, karteliniai susitarimai. Teko girdėti iš stambiųjų verslininkų, kad jie bijo skųstis, nes žino, kad ateityje nesulauks galimybės laimėti vieno ar kito konkurso. Juk dažnai yra susitariama, kad šį konkursą laimiu aš ir kitą kompaniją samdau kaip subrangovę, o kitą konkursą, kur laimės kitas, jau mano kompanija bus samdoma kaip subrangovė.
Kaip įveikti korupciją?
A.M.: Ar įmanoma panaudoti operatyvines priemones siekiant nustatyti kartelinio susitarimo faktą viešuosiuose pirkimuose?
V.R.: Tiek STT, tiek kitų specialiųjų tarnybų veikla yra griežtai reglamentuota ir ribota, kada galima imtis priemonių, kurios gali apriboti pamatines žmogaus laisves. Tarkim, kad galėtume pasiklausyti, reikia turėti informacijos apie nusikalstamas veikas. Pavyzdžiui, turėtižinių, kad trys firmos tariasi tarpusavyje dėl konkurso laimėjimo.
Be to, ne visada viešuosiuose pirkimuose galima įžvelgti korupcinių požymių. Galima tik spėlioti, kad valstybės pareigūnas bando apgauti valstybę, bet tai nėra nusikaltimas pagal įstatymus. Todėl jokia specialioji tarnyba prieš jį negali panaudoti jokių operatyvinių priemonių.
V.J.: Viešuosiuose pirkimuose užčiuopti korupciją kaip kartelinį susitarimą yra itin sunku, nes slaptas sąmokslas vyksta ne tik tarp duodančiojo ir imančiojo kyšį, tačiau ir tarp konkurentų, kurie galėtų, bet neketina tokių viešųjų pirkimų apskųsti.
Amerikiečiai aiškindamiesi tokius pažeidimus steigia slaptųjų tarnybų iniciatyva priedangos firmas, kurios keletą metų dalyvauja įvairiuose viešuosiuose pirkimuose ir taip gaudo korumpuotuosius. Tačiau tokiai firmai įsteigti reikia daug lėšų ir tai yra sudėtingas procesas.
Manau, kad korupcija viešuosiuose pirkimuose turėtų būti stabdoma administracinėmis baudomis. Didžiausia nuobauda turėtų būti atimta galimybė dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose - tai taiko dauguma valstybių.
S.M.: Manau, kad jeigu mes norime išspręsti problemą, turime rasti priežastis, o ne kovoti su pasekmėmis.
Ką gali visuomenė?
A.M.: Ar kovojant su korupcija viešuosiuose pirkimuose gali padėti visuomenė?
V.J.: Pradėti reikėtų nuo pačių verslininkų. Labai svarbu ir sąžiningas susitarimas tarp jų: nesiūlyti kyšio, nepažeisti įstatymų. Sutarti dėl skaidrios konkurencijos.
V.R.: Sutinku. Yra siūlymas ir įstatymu įtvirtinti galimybę pranešti apie neskaidrius sandorius, korupciją, bet yra ir labai tvirtas visuomenės įsitikinimas nieko neskųsti. Visuomenė nėra pilietiška. Verslininkai juk žiūri, kad būtų naudos firmai, o ne valstybei.
S.M.: Jeigu pačios mūsų valstybės veikloje, vykdant viešuosius pirkimus, būtų daugiau skaidrumo ir atskaitingumo, mes galėtume pamatyti,kaip yra leidžiami valstybės finansai. Ir tam yra labai paprasti mechanizmai.
Pavyzdžiui, Amerikoje yra toks federalinis portalas, kuris leidžia kiekvienam, kas tik apsilanko tame portale, pamatyti, kokie yra valstybės viešieji pirkimai ir užsakymai, kokios yra pirkimo sutarties sąlygos, kas dalyvauja pirkimuose ir kt.
Pas mus viešumas, kuris yra labai galinga priemonė, yra pamirštamas. Iki šiol nėra įstatymo, kuris leistų saugiai pranešti apie neteisėtą veiksmą arba galimą korupcijos atvejį. Toks projektas buvo pateiktas, tačiau buvo ir užmestas.
V.J.: Juk dėl to, kad iki šiol nėra tokio įstatymo, su individu ar visuomenine organizacija, kuri ginčija stambios kompanijos laimėjimą viešuosiuose pirkimuose, gali būti susidorota ir pareikalauta kompensuoti materialinę žalą dėl konkurso sustabdymo.
Mūsų valstybei neužteko tų septynerių metų priimti šitą įstatymą, apsaugojantį piliečius nuo didelių finansinių baudų iš privataus verslo pusės. Įstatymo projektus ir pasiūlymus teikė ir „Transparency International“, ir STT, ir Seimo nariai. Bet šis įstatymas taip ir liko nepriimtas. Tad kyla klausimas - kodėl?
Mes turime praktinių pavyzdžių, kuo viskas baigėsi visuomenės atstovams, išdrįsusiems skųsti pirkimus be šio įstatymo apsaugos.
V.R.: Čia reikėtų pasakyti ir teismams: kas kaltas, kad verslininkaiiškėlė milžinišką ieškinį suabejojusiam pirkimais žmogui? Ar žmogus, suabejojęs verslo bendrovės ar valdžios institucijos veiksmų teisumu? Ar įstaiga, kuri priėmė šį sprendimą?
Faktas vienas - jei toliau tokiu keliu eisime, tai po visuotinio įbauginimo niekas apskritai skundų neberašys.
Ar verta stabdyti?
A.M.: Gyvename ekonomikos sunkmečiu. Visi kalba apie lėšų taupymą, o čia prarandami milijardai. Ar būtų galima sustabdyti ar bent pristabdyti didelio masto viešuosius pirkimus, kol atsiras dar iš anksto gerai struktūrizuota, aiškiai pateikta informacija apie šiuos pirkimus internete, kol valstybės institucijos vienos pačios, o gal ir su visuomenės parama peržiūrės bent jau didžiausių viešųjų pirkimų tikslingumą, įvertins jų poreikį ekonomikos sunkmečiu, kol bus priimtas Pareiškėjo apsaugos įstatymas ir pagaliau kol iš korupcinės zonos bus pašalinti viešieji pirkimai kultūros srityje?
V.R.: Žvelgdamas iš savo įstaigos pusės, nemanau, kad valstybė to negalėtų padaryti. Būtų galima peržiūrėti numatomus viešuosius pirkimus. Tik klausimas, kas juos turėtų peržiūrėti? Jeigu tokį darbo krūvį kas nors užverstų STT, tai mes daugiau nieko kito turėtume nedaryti.
Mano nuomone, tai turėtų atlikti Valstybės kontrolė, vidaus audito organizacijos, savivaldybių kontrolieriai ir, žinoma, Viešųjų pirkimų tarnyba. Į pagalbą būtų galima pasitelkti ir piliečius. O jeigu būtų atrasta kokių aiškių negerovių, tada galėtų įsitraukti ir STT.
V.J.: Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas ir premjeras Andrius Kubilius kaip tik ir žengia ta linkme, iškeldami siūlymą dėl moratoriumo. Yra, matyt, projektų, kurie nepamatuotai užaukštinti, bet šis uždavinys neturėtų būti tik teisėsaugos reikalas. Čia turėtų įsitraukti ir piliečių bendruomenė.
V.R.: Stabdyti viešųjų pirkimų mastą dar nevėlu. Tai būtų teisingas žingsnis, tik labai svarbu, kad procesas ilgai neužtruktų.
Alvydas Medalinskas
