Kol komisijos ir teismai sprendžia, ką daryti su dezinformacija ir kurstymu, kurių kartais išspjaunama į eterį, kai Kremliaus finansuojama žiniasklaida prabyla apie 1991 metų sausį, belieka pažvelgti į tai kaip į prastai nupieštus komiksus. Būtent taip atrodo „Pirmojo Baltijos Kanalo“ (PBK) laidoje „Žmogus ir įstatymas“ parodytas „šedevras“, dėl kurio dabar verda aistros.
Tiesą sakant, po Algirdo Paleckio ir kitų raudonųjų bukapročių tauškalų nieko čia naujo beveik nepasakyta. Snaiperiai, neva seno pavyzdžio šoviniai, „ekspertais“ pasitelkiami jermalavičiai ir naudžiūnai. Visa tai matyta, girdėta, skaityta. Labiau kelia žiovulį negu pasipiktinimą. Parašiau „beveik“ nieko naujo todėl, kad šį kartą Kremliaus propagandininkai nusprendė užlopyti pagrindinę savo tauškalų loginę spragą, kuri jų teoriją griauna kaip kortų namelį. O būtent – kokio velnio ten atsigrūdo kariuomenė? Juk neįrodysi, kad tai lietuviai, varu suvaryti Vytauto Landsbergio, įsibrovė į sovietų karinę bazę, sugulė po tankais ir įvykdė profesoriaus įsakymą – „Važiuot!”
Jei kariuomenės ten nebūtų buvę, nebūtų ir jokių klausimų apie tai, kas ten iš kur atseit šovė ir kas ten po tankais lindo. Tad dabar nutarta – reikia papasakoti apie pagrindą ir neišvengiamybę, kam gi reikėjo ten siųsti tankus ir kitą techniką. Todėl užgiedota nauja dainelė – atseit buvo masiškai persekiojamos ir grobiamos sovietų karininkų, tarnavusių Lietuvoje, žmonos, viešai raginama jas žudyti. Masiškai neva užpuldinėti rusakalbiai. Tuomet aišku – siekiant užkardyti rusų holokaustą arba Ruandos pavyzdžio skerdynes į Vilniaus gatves mat žengė Raudonoji Armija.
Apie pastaruosius „faktus“ visas Lietuvoje teistas arba nuo teisėsaugos pabėgęs dumblas siužete pasakoja kaip apie visuotinai žinomą faktą, tad galbūt todėl nė nepasivargina pateikti kokių nors įrodymų – paminėti ar parodyti bent vieną nukentėjusią karininko žmoną, parodyti kokį nors rašytinį ar vizualinį įrodymą, kad buvo kurstoma taip elgtis. Juk nuo 1991 m. sausio iki pat rugpjūčio ponai laikė užgrobę ir Lietuvos radijo bei televizijos archyvus, o kur dar pačios sąjunginės televizijos informacijos bei kūrybos aruodai? Bet ne – nieko nėra. Ir teisingai, nes nieko panašaus ir nebuvo. Tad ir melas apie kurstymą „žudyti rusus“ yra skirtas ne kokioms nors istorinės tiesos paieškoms, o tiesiog tautinės nesantaikos kurstymui dabar. Per dezinformaciją. Visiems svaigstantiems apie žodžio laisvę reiktų šiuo atveju, pamąstyti, ką būtent jie gina. Ypač tiems, kurie komiškai itin jautrūs net žodžių „negras“ arba „čigonas“ naudojimui.
Kalbant dar apie vargano siužeto turinį, į akis krinta tai, kad jis sukaltas lyg namas iš neobliuotų lentų ir surūdijusių vinių. Pasakojant apie sausio 13-osios naktį, kliedima, esą kariškiai pasidalijo į tris grupes ir pasiskirstė objektus: televizijos bokštą, telecentrą ir Spaudos rūmus. Bėda, kad Spaudos rūmai buvo užgrobti dar keliomis dienomis anksčiau. Žodžiu, net tiesos padažas ant dezinformacijos mėsgalio nereikalingas...
Lietuvos radijo ir televizijos komisijos apeliacija į šalies retransliuotojų pilietiškumą, kaip ir reikėjo tikėtis, nebuvo labai rezultatyvi, nes skatiko instinktas pasirodė stipresnis net tose bendrovėse, kurios didžiuojasi, kai būna pripažintos „geriausiomis šalyje“ bei rodomos socialinio atsakingumo pavyzdžiu. Diskutuoti su ponais „verslinykais“ čia nėra prasmės – nesvarbu, ar jie lietuviai, ar skandinavai.
Mane asmeniškai labiausiai pralinksmino tai, kad su manimi susisiekė patys „Žmogaus ir įstatymo“ autoriai ir paprašė komentaro. Žinoma, kaip ir dera sovietinio-gebelsinio agiprtopo kiauksėtojams, parodė tik nereikšmingiausią jo dalį. Už kadro „tiesos ieškotojai“ paliko ne tik pasiteiravimą dėl vaizdinės ar kokios nors įrodomosios medžiagos apie tariamai užpuldinėtus rusus ir raginimą žudyti rusų karininkų gimines.
Neparodė ir mano užuojautos specialiojo KGB padalinio „Alfa“ smogikų vadui Michailui Golovatovui. Mat aš išreiškiau nusistebėjimą, kad specialiųjų pajėgų karys taip vaikiškai sriūbčioja dėl to, kad pats neatliko savo darbo. Juk tokie padaliniai siunčiami į konflikto vietą ne močiutėms ir studentams buožėmis per kupras daužyti ir žurnalistams iš patalpų mėtyti. Jų reikalas – užkardyti ginkluotą pasipriešinimą. Kaipgi čia taip, Miša, nutiko, kad nenurinkote snaiperių nuo stogų? Kaip čia su jūsų žvalgyba? Kas jūs per kariuomenė tokia? Net gėda klausytis... (originalo kalba sakiau: „ubogo slyshat“). Anksčiau maniau, kad į tokias tarnybas neima nevykėlių....
