Keturi šiauliečiai - skulptorius Gintautas Lukošaitis, muzikantai Gintautas ir Kęstutis Gascevičiai ir aktorius Rolandas Dovydaitis - susibūrė į iniciatyvinę grupę išsaugoti Balandiškių sodybą (Radviliškio rajonas), kurioje 1949-tųjų vasario 16-tąją Lietuvos partizanų vadai pasirašė nepriklausomybės Deklaraciją. Tą dieną jie kviečia atšvęsti sodyboje, virš kurios jau baigia pastatyti stoginę.
1990 metais atkūrus Lietuvos valstybę, Mėnaičių ir Balandiškių sodybos Radviliškio rajone buvo paskelbtos nacionalinės reikšmės objektais.
Vasario 16-tosios šventė prasidės Mėnaičių kaime jaunimo minėjimu prie bunkerio, kuriame buvo pasirašyta Deklaracija, vėliau bus rengiamas jaunuomenės žygis į S. Sajaus sodybą Balandiškių kaime, kuriame vyks šventinis koncertas. Per pusantro mėnesio organizacinei grupei vien iš privačių asmenų pavyko surinkti 5000 litų, vasario 9-tąją planuojama stoginę baigti.
Pasak skulptoriaus G. Lukošaičio, penkerius metus renkasi komisijos, vyksta konferencijos, sueikvota daugybė litrų benzino, prirašytos kaugės popierių. Bet namas genda, todėl kalbėti apie institucijas, netgi blogai, joms būtų per didelė garbė.
G. Lukošaitis įsitikinęs, kad jei ne partizaninis karas, jokios Nepriklausomybės mes šiandien neturėtume. "Jos neturėtų nei estai, nei latviai. Partizanų dėka į Lietuvą nebuvo atkelta pusės milijono plačiosios tėvynės gyventojų. Jei būtų atkelta, mes šiandien nekalbėtume apie nepriklausomybę, ir jokia Europos Sąjunga ar NATO čia nekvepėtų. Negi manote, kad latviai su 50 procentų rusakalbių galėjo pakilti? Be šansų, jie tik ėjo iš paskos. Mes išvedėme latvius ir estus ir sugriovėme Tarybų Sąjungą. Tai faktas. Tik baisiausia, kad mes netikime tuo, ką padarėme", - interviu "Šiaulių kraštui" sakė skulptorius.
Pasak jo, į meną ir kultūrą dažnai žiūrima skeptiškai, kaip į ekonomikos priedėlį, tačiau viskas prasideda nuo kultūros. Kai atsiranda kultūra ar mąstymas, kas yra svarbiau, tada atsiranda ir ekonomika. Tai dar kartą pasitvirtino, kai subliūško viskas, kas buvo pastatyta ant netikrų pamatų.
"Visuomenei natūraliai atėjo laikas apsivalyti nuo šiukšlių ir dezinfekuotis. Atėjo laikas kiekvienam paklausti, kas mums yra svarbu. Ar vyrui didžiausia garbė yra skaityti žurnalą "Tik vyrams" ar žūti už Tėvynę? Čia - esminiai klausimai. Visais laikais visų tautų vyrai atsakinėjo į klausimą: ar vyras pasiruošęs žūti už Tėvynę? (...) Juk Žečpospolita buvo padalyta dėl išgverimo - niekas nebenorėjo ginti savo krašto. Samdyta kariuomenė nieko dar neapgynė, ir dabar jokia samdinių kariuomenė nieko neapgintų. Žmogus, kuris laukia algos, nenorės žūti. Jis norės kitą pirmadienį pasiimti iš kortelės pinigus. (...) Šiuo projektu mes norime iškelti drąsos klausimą, nes bejėgiškumas užkniso. Kiek galima tame bejėgiškume būti"? - retoriškai klausė G. Lukošaitis.
1949 metais vasario 2-22 dieną Balandiškių (Sajų) ir Mėnaičių (Miknių) sodybose įvyko garsusis visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame patvirtinti pagrindiniai kariniai dokumentai - statutai, LLKS sukūrimo direktyviniai dokumentai, aptarta vadovybės struktūra. Čia buvo formaliai patvirtinta sričių sistema ir demokratiškai išrinktas LLKS tarybos pirmininkas - Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas. Aštuoni suvažiavime dalyvavę partizanų vadai tapo politinės Deklaracijos signatarais. Šis dokumentas buvo skirtas tam laikui, kai bus galimybė atkurti nepriklausomą valstybę - nesvarbu, kiek teks laukti.
Sodyboje Mėnaičiuose gyvena senieji šeimininkai, tačiau Stanislovo Sajaus sodyba Balandiškiuose, likusi be nuolat gyvenančių šeimininkų, yra ties sunykimo riba. Laisvos Lietuvos institucijos per dvidešimt metų neparodė valios išsaugoti šį nacionalinį turtą.
