Iki šiol jau gerą dešimtmetį buvo daug kalbama apie „žinių ekonomiką“, „žinojimu grįstą ekonomiką“. Buvo aiškinama, kad ji reikalinga Lietuvai, kuriami įvairūs projektai, bet nuo planų ir idėjų prie darbų taip ir nesugebėjo pereiti nei R. Pakso, nei A. Brazausko, nei G. Kirkilo vyriausybės. Gražios idėjos taip ir likdavo svajonėmis. Gal dar ir per drąsu teigti, kad šiandien padėtis kardinaliai pasikeitė, bet galime tvirtai konstatuoti, kad sąstingio „ledai pajudėjo“.
Duotas startas aukštosioms technologijoms
Dabartinis ūkio ministras pagaliau turi ne tik viziją. Visuomenė jau gali matyti ir pirmuosius apčiuopiamų darbų kontūrus. Periodiškai skelbiamos naujienos, kad mūsų šalyje investuoja viena ar kita žiniomis grįstas technologijas ar paslaugas kurianti kompanija. Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno žinių ekonomikos slėnių teritorijose prasidėjo statybos, greitu metu čia jau ims veikti žinių ekonomikos įmonių branduoliai.
Tikiu, kad po metų kitų nustosime bambėti, kad Lietuvoje neturime originalių technologijų, kad mokslas nepajėgia jų kurti, o įmonėms jų ir nereikia, nes esame kitų sukurtų technologijų ir sprendimų vartotojai, bet ne kūrėjai. Jeigu ir toliau ši bei ateinančios vyriausybės taip atkakliai sieks užsibrėžto tikslo, apie 2020 m. Lietuva iš tikrųjų gali tapti regiono informacinių paslaugų centru.
Nedarbui mažinti – tarpukario metodai?
Nepaisant matomų darbų, kritikai ir įvairūs niurgzliai vis tiek nepatenkinti, kodėl štai Ūkio ministerija teikia prioritetą aukštųjų technologijų sektoriui. Girdisi bambėjimas, kad nuo to tik pabrango IT darbuotojų paslaugos, o jeigu daugiau dėmesio būtų skiriama statyboms, medienos ar tekstilės pramonei, tuoj būtų likviduotas nedarbas. Esą tai yra svarbiau. Dar oponentai pabaksnoja į tarpukario Vokietijos pavyzdį, kai bedarbiai buvo nukreipti į viešąsias statybas ir aukštas nedarbas ištirpo labai greitai.
Na, statybose dabar dirba technika, o ne žmonės su kastuvais, darbuotojai gali būti ir atvežti, niekas neprivers įdarbinti tik lietuvių, o ir mokėti reikia tuojau pat pinigais, kurių Lietuva neturi, bet čia jau atskira tema. Čia gi trumpai panagrinėkime, kuo Lietuvai svarbus aukštųjų technologijų sektorius.
Darbuotojai ne dirba, o mąsto
Aukštosios technologijos (angl. High tech) į atskirą sritį išskirtos XX a. šeštajame dešimtmetyje, atsiradus atominei energetikai. Ši šaka apima ypač aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Todėl aukštųjų technologijų įmonės remiasi pirmiausia ne kapitalu, darbu ar personalu, bet žiniomis. Tokių įmonių vadovai juokauja, kad pas juos darbuotojai nedirba – jie mąsto. Aukštosios technologijos – dabar sparčiausiai besivystanti sritis pasaulyje, o ypač pažangiose valstybėse jos sudaro žymią ekonomikos dalį.
Štai nykštukiniame Izraelyje, priešų apsuptoje valstybėje be jokių resursų, yra labai galvotų žmonių. Todėl būtent aukštosios technologijos yra Izraelio šansas – ši sritis čia labai greitai auga ir jau sukuria virš 20 procentų bendrojo vidaus produkto. Galima išskirti biotechnologijų, energetikos, nanotechnologijų, branduolinės fizikos, robotikos, telekomunikacijų ir kitus sektorius.
Aukštųjų technologijų įmonės glaudžiai bendradarbiauja su mokslo įstaigomis. Šiai šakai plėtoti reikia geriausių specialistų, todėl ir ne gerų, bet geriausių, universitetų – taip atsiranda impulsas augti ir tobulėti švietimo sistemai. Lietuvą investicijoms užsienio įmonės renkasi būtent dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų investavusios „Barclays“ darbų buvo pasirašyti bendradarbiavimo sutartis su Vilniaus ir Kauno technologijos universitetais.
Investicijos įmonės, nuosavybė darbuotojų
Aukštųjų technologijų įmonės negali veikti vienos pačios, kaip, pavyzdžiui, lentpjūvė, kuri atsiveža iš miško rąstų, o tiekia medieną. Jos veikia tinklo principu, turi daugybę partnerių, bendradarbių ir tiekėjų. Šias įmones galima palyginti su garvežiais, kurie vieni nevažinėja. Todėl Lietuvai pritraukti aukštųjų technologijų įmones – sėkmė: paskui jas seka kitos, suteikdamos darbo dar ir smulkesnėms įmonėms.
Aukštųjų technologijų kapitalas turi visai kitokią prigimtį. Jei įprastinėje, tarkime, kelių tiesimo, įmonėje pagrindinį kapitalą ir investicijas praryja technika, tai aukštųjų technologijų įmonėse daugiausiai pinigų išleidžiama protams: darbuotojų gebėjimams ir žinioms palaikyti. Tačiau jei įprastinės įmonės savininkas yra ir tos technikos savininkas, tai aukštųjų technologijų įmonės savininkas nėra savininkas to, kas sudėta jo darbuotojų galvose, nors būtent jų išmanymo palaikymas jam kainuoja daugiausiai. Kitaip tariant, jis priverstas investuoti į tai, kas jam galiausiai nebepriklauso.
Įprastinėje įmonėje nėra taip svarbu mokėti dirbti su personalu: „nepatiko vairuotojas – imu ir atleidžiu, juk už vidutinę kainą nesunkiai rasiu kitą“. Tačiau žinių ekonomikos įmonėje yra visai priešingai: ilgus metus tobulintas ir unikalias žinias turintis specialistas yra sunkiai pakeičiamas. Į jį įmonė investavo labai daug, nuolat sudarydama sąlygas tobulėti – dalyvauti konferencijose, skaityti brangiausius leidinius, naudotis specifinėmis duomenų bazėmis. Tačiau žinios ir gebėjimas jas paversti naudingomis naujomis technologijomis visgi yra tų specialistų nuosavybė.
Darosi suprantama, kodėl tokiems žmonėms niekas lengva ranka neparodo „į duris“. Atvirkščiai – jais įmonė labai rūpinasi ir ypač gerai atlygina.
Galime tapti turtingi
Niurzgančių „darbo vietų gausinimo“ šalininkų noriu atvirai paklausti: Ar tikrai darome klaidą pagaliau bandydami Lietuvą orientuoti į aukštąsias technologijas? Taip, visi tokiose įmonėse nedirbsime. Tačiau jei net menkas procentas pačių gabiausių mūsų tautos atstovų galės jose darbuotis, ir tas procentas ims didėti, jų sukuriamo produkto poveikį pajusime visi. Daug uždirbantieji daugiau ir vartos, todėl jų atlyginimų didėjimas automatiškai temps aukštyn ir kitų sektorių atlygius. Greitesnio kelio turtėti valstybei paprasčiausiai nėra.
Todėl pagrindinė ir svarbiausia priežastis, kodėl verta Lietuvoje vystyti šią šaką, yra ta, kad minimos bendrovės kuria labai aukštos pridėtinės vertės produktus, o tai apsimoka mums visiems. Pavyzdžiui, eksportuojami lazeriai arba fermentai, kuriais garsėja Lietuva, yra labai brangūs, tačiau atskiros jų dalys sąlyginai pigios. Taigi pridėtinė vertė sukuriama žiniomis, o tai reiškia, kad išvystytas sektorius gali būti pagrindas šaliai tapti turtinga. Niurzgliai to irgi ko gero nori, tik nemato teisingo kelio, greičiausiai turtinančio valstybę.
JAV auksinė valstija Kalifornija turi vieną labiausiai išvystytų ekonomikų pasaulyje, darbuotojai ten gauna labai solidžias algas, net JAV mastu. Be to, mokesčiai toje valstijoje – vieni didžiausių, įskaitant ir visą begalybę specifinių, vien šioje valstijoje galiojančių, mokesčių. Nepaisant to, Kalifornija pirmauja pagal investicijų apimtis. Paradoksas? Visai ne: neišsenkamą norą investuoti būtent Kalifornijoje, o kartu ir turtus, jai neša nebe aukso kasyklos, kaip XIX a., o Silicio slėnis ir išvystytos aukštosios technologijos. Tai puiki sėkmės istorija, kurią sutelktomis pastangomis galime sukurti ir Lietuvoje.
