Ekonomika veikia vienu varikliu
Lietuva pasirinko būdą auginti savo ekonomiką per orientaciją į eksportą. Tai sėkmingas ir išbandytas kelias. Pavyzdžiu laikoma Airija. Buvusi ekonomiškai gan silpna valstybė, prisikvietė investuotojų, sukūrė įspūdingą informacinių technologijų pramonę, jos sukurtos prekės ir paslaugos pardavinėjamos visame pasaulyje ir dabar gali džiaugtis aukštu pragyvenimo lygiu.
Airijos ekonomikos struktūroje priklausomybė nuo eksporto iki ekonominio šuolio 1982 m. sudarė 38 proc., o ekonominio bumo metu 2000 m. net 77 proc. (countryeconomy.com). Tokią aukštą priklausomybę nuo eksporto ekonomistai vadina „skydžiu vienu varikliu“. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo patraukli strategija, bet toks išbalansavimas kelia dideles rizikas. Kuo tai gali baigtis, rodo Venesuelos pavyzdys, kai sugriuvusi kertinė naftos pramonė kartu nusitempė šalį prie ekonominio ir socialinio kracho. Airija pastaruosius metus sėkmingai diversifikavo savo ekonomiką ir įjungė „antrą variklį“ – vietos vartojimą. Eksporto reikšmė vėl sumažėjo iki sveikų 38 proc.
Lietuva, kaip anksčiau Airija, irgi „skrenda vienu varikliu“. Daugėja pramonės ir paslaugų investuotojų, kurių tikslas yra eksportas. Tai aiškiai teigiamai veikia ekonomiką. Auga atlyginimai, mažėja nedarbas, mažėja emigracija, o daugėja atvykstančių žmonių skaičius. Sėkminga investuotojų pritraukimo politika, kurią pavydžiai seka kitos valstybės, leido Lietuvai iš Centrinės ir Rytų Europos atsilikėlės pakilti prie pirmaujančių regione. Visgi to kaina yra didelė šalies priklausomybė nuo eksporto, net 62 proc. (triskart daugiau nei 1992 m. (kituose tyrimuose galimi nedideli skirtumai), todėl kitas svarbus valstybės uždavinys yra auginti vietos rinką ir įjungti „antrą variklį“.
Ar toli nuo Vokietijos?
Kad galima turėti ir didelį eksportą, ir stiprią vietos rinką, rodo ne tik Airija, bet ir Vokietija. Tai šalis, kuri daugelį metų yra pavyzdys Lietuvai ir mūsų emigrantams.
Ne paslaptis, kad Vokietija pastaruoju metu išgyvena ne pačius geriausius ekonominius laikus. Ekspertai pastebi susikaupusius didelius iššūkius. Energetinė priklausomybė nuo Rusijos, „dyzelgeito“ skandalo vis dar jaučiamos pasekmės, informacinių ir žaliųjų technologijų atsilikimas, dideli mokesčiai, biurokratizmas, socialinės problemos, nulemtos chaotiškos imigracijos. Tai atsiliepia vokiečių atlyginimams ir socialinėms išmokoms, kurie auga santykinai lėtai. 2014–2021 m. atlyginimai faktiškai neaugo, o tai kuria tolimesnes problemas. Vokietijai tampa vis sunkiau prikviesti talentus, kurie JAV ar arabų šalyse už tą patį darbą gali uždirbti daug daugiau.
Lietuvoje, priešingai, pastaruoju metu atlyginimai auga ypač sparčiai. Lietuviai artėja prie vokiečių. 2000 m. vidutinis lietuvio atlyginimas buvo net 10 kartų mažesnis nei vokiečio. Atrodė tikra svajonių šalis, bet Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą, euro įvedimas, investicijos, paskatino Lietuvos ekonominį proveržį, kuris persiduoda ir atlyginimams už darbą. 2012 m. vidutinis lietuvio ir vokiečio atlyginimo skirtumas sutirpo iki 5 kartų, o 2021 m. skirtumas pasiekė rekordiškai menką atsilikimą, nebesiekia nė 3 kartų ir toliau mažėja. Kai kuriose srityse jau net pasiektas paritetas. Vilniečiai, kurie uždirba daugiausiai Lietuvoje, savo pajamomis nebenusileidžia Rytų Vokietijai, kuri yra silpniausias regionas.
Mūsų šalies iššūkis yra tolesnis gyventojų pajamų augimas, kuriant stiprią vietos rinką. Šešėlio mažinimas, tolygesnis gerovės paskirstymas, bet svarbiausia ekonomikos pertvarkymas, orientuojantis į aukštos pridėtinės vertės sektorius. Tik pirmaujančios „high tech“ įmonės, kuriančios sudėtingus, mokslui imlius produktus, gali didelėmis sumomis papildyti biudžetą ir mokėti aukštesnius atlyginimus darbuotojams, didesnius nei Vakarų Europoje. Vieną žvaigždę jau turime. Biotechnologijų įmonė „Thermo Fisher Scientific Baltics” tapo antra didžiausia mokesčių mokėtoja valstybėje, o darbuotojų skaičius nesiekia nė dviejų tūkstančių. Dar 10, o gal kiek daugiau tokių sėkmės istorijų, sukurtų tikrą ekonominį stebuklą.
