Airijos politinio ir ekonominio gyvenimo ypatumus gerai iliustruoja vienas reiškinys, kuris mums, lietuviams, gali padėti susigaudyti savo pačių jausenose. Tiesa, tas reiškinys nėra vienareikšmiškai atpažįstamas ir aiškinamas. Tačiau apie šio reiškinio ženklus pamažu vis labiau kalbama įžvalgiuose akademiniuose sluoksniuose, kuomet kalba pakrypsta link airių tautinio charakterio ar kasdienybės būdo klausimų.
Kas tai yra? Link kokios keltų tigro pamokos suku kalbą? Antropologai pastebi, kad net būdami materialiai pranašesni už savo buvusius skriaudėjus- anglus keltų ainiai iš žaliosios salos savo kasdienybės nuotaikomis nedemonstruoja tokio pranašumo, koks bent teoriškai būtų įmanomas didelės ekonominės ir politinės sėkmės atveju. Net po keliolikos audringo pakilimo metų visuomenės mentalitetas drastiškai nepasikeitė. Depresyvių nuotaikų ir alkoholizmo lygiu airiai vis dar lenkia savo buvusius užkariautojus.
Kartais yra sakoma, kad per kelis pažeminimo ir emigracijos šimtmečius airiai priprato grūstis baruose, gerti vienas daugiau už kitą ir muštis. XIX a. pabaigoje lietuviai emigrantai Pensilvanijos kalnakasių baruose buvo jiems ir varžovai, ir sugėrovai. 1990-jų pradžioje emigrantų tauta ėmė virsti Rytų Vidurio Europos žmonių (pirmiausiai lenkų ir lietuvių) imigracijos pažadėtaja žeme. Tačiau nuo to laiko alkoholio suvartojimas padvigubėjo. Kaip prieš kelis metus išsireiškė vienas „Financial Times“ žurnalistas, dabar airiai neemigruoja, bet vis tiek grūdasi baruose, geria ir grumiasi.
Kur slypi to tvaraus depresyvumo ir alkoholizmo priežastys? Viena prielaida: mentalinės permainos nesuspėja su materialinio gyvenimo šuoliu. Postkolonialinių traumų, išliekančių kolektyvinėje vaizduotėje, atmintyje ir bendroje pasąmonėje, poveikis yra ilgesnis ir paveikesnis, nei dažniausiai galvojama. O štai britai net po ekonominių nuosmūkių ir buvusio žibėjimo praradimų, lydėjusių II Pasaulinį karą, jaučiasi geriau. Buvusio imperinio žydėjimo, globalių pergalių ir nuotykių atmintis toliau galioja, neprašydama jokių įteisinimų ir pilietybės. Pabandykime paklausti, ką anglams reiškia emigracija. Jie gyvena visame pasaulyje (net ir Lietuvoje), bet jaučiasi it virtualioje savo buvusių dominijų erdvėje. Net Vilniaus ar Prahos baruose, pigių skrydžių priartintais savaitgaliais jie demonstruoja pačio žemiausio socialinio sluoksnio elgesius.
Žinoma, tautinio charakterio tyrinėtojai pasakys, kad panašios savybės atpažintinos ir švedų visuomenėje, palyginus ją su norvegų arba suomių. Tačiau mums, lietuviams, Airija yra geriausia vieta, kur veltui dalijamos keltų tigro pamokos. Jos pasako, kad nieko netikėto nėra tame, kad lietuvių nuotaika menkai pasitaisė per materialinio gyvenimo pakilimo metus. Ir gėrėm daugiau, ir priešus rūgojome ne mažiau įnirtingai. O kai tikrų priešų gretos retėdavo, imdavom smaugti savuosius. Tai yra tikrai įrodomi dalykai. Liūdniau kitkas: suvokti, kad taip yra - lengva, o ką nors padaryti, kad sugebėtume pasikeisti - sunku. Čia net pamokos gali nepadėti.
