Lietuviai iš olimpinio Londono parvežė ne vien medalių, bet ir teismo nuosprendžių.
Vienas pilietis buvo nubaustas pinigine bauda už tai, kad neva skleidė beždžioniškus garsus ir rankomis rodė nacistinius gestus. Tai palaikyta rasistiniu išpuoliu. Didžiosios Britanijos žiniasklaida išspausdino ir kito nacistiškai saliutuojančio lietuvio nuotraukas. Esą jis taip elgėsi juodaodžių olimpiados tvarkdarių akivaizdoje – taigi juos kiršino. Piliečio tapatybe susidomėjo Lietuvos teisėsauga.
Šie incidentai kelia prieštaringus jausmus. Viena vertus, galima suprasti britų policijos ir teisėsaugos uolumą. Nacistiškai saliutuojantis žmogus lyg ir nieko nepuola, tačiau jis gali sulaukti atsako. Ir nebūtinai taikaus. O riaušės per sportines varžybas nepageidautinos.
Britų teisėjui galima prikišti ir tai, kad nežino istorijos. Tai, kas dabar laikoma nacistiniu sveikinimu, ilgai buvo olimpinis gestas. Amsterdame niekas nenuvertė 1928 metais pastatytos skulptūros, kuri vadinasi „Olimpinis pasveikinimas“. Žymi olandų skulptorė pavaizdavo atletą, keliantį ranką kaip nacis.
1936 metais Berlyne atidarant olimpiadą Adolfas Hitleris nuolatos kilnojo ranką. Kai kurios komandos atsakė tuo pačiu. Pavyzdžiui, visa Prancūzijos komanda pražygiavo pro Hitlerį pakeltomis rankomis – nesuprasi, ar tai buvo olimpinis pasveikinimas, ar nacistinis.
Antrasis pasaulinis karas vienareikšmiškai išsprendė ir rankų kilnojimo klausimą. Senuoju olimpiniu sveikinimu dabar mažai ką bepasveikinsi – tai bus palaikyta nacistiniu išpuoliu.
Iš karo patirties driekiasi ir kito olimpinio incidento šaknys. Vokietijos irkluotoja Nadja Drygalla pasitraukė iš olimpinės komandos. Priežastis – jos vaikinas priklauso Vokietijos nacionaldemokratų partijai (NDP), kurią šios šalies specialiosios tarnybos ir nemažai vokiečių laiko neonacistine, revanšistine ir antisemitine.
Anksčiau dėl panašios priežasties N. Drygalla pasitraukė iš tarnybos Vokietijos policijoje. Beje, yra lietuviškas tos partijos tinklalapis, iš kurio aiškėja, kad NDP pasisako už prarastų teritorijų, matyt, ir Klaipėdos, sugrąžinimą Vokietijai.
Vokiečių uolumas raunant neonacistines piktžoles gerai žinomas. Viešųjų ryšių specialistų požiūriu, incidentas dėl N. Drygallos sutvarkytas pakenčiamai: niekas jos neišmetė, pasitraukė pati. Tarptautinis olimpinis komitetas pareiškė, kad priekaištų sportininkei neturi.
Vokietijos olimpiniai viršininkai pabrėžtinai aiškino, kad juos domino ne irkluotojos asmeniniai ryšiai, o požiūris į olimpinę chartiją. Atseit nekilo abejonių, kad ji pripažįsta chartijos deklaruotas vertybes.
Vis dėlto liko įspūdis, kad vokiečių uoliai skalbtas drabužis liko sugadintas – vietoj rudos dėmės atsirado skylė. Nacistinėje Vokietijoje žmonės irgi nukentėdavo dėl meilės ryšių su tais, kuriuos naciai priskyrė žemesnei rasei arba laikė politiniais priešininkais.
Minėti incidentai tik patvirtina teiginį, kad stiprėjant pliuralizmui gausėja ir suvaržymų. Skirtingos istorinės patirties, skirtingų kultūrų žmonės turi varžyti save, jeigu nenori sukelti muštynių.
Lietuviams, kurie linkę sveikintis senuoju olimpiniu būdu, geriau kelti abi rankas – kaip kunigams per mišias.
Paskui galima retušuoti nuotraukas, palikti tik vieną ranką ir nuspręsti, į ką esi panašus.
