Dar visai neseniai – balandžio 1-ąją – atsakydamas į klausimą, ar priklauso „valstybininkų” klanui, ką tik išrinktas LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius juokėsi. Sakė nežinąs, kas tie „valstybininkai” tokie.
Žinoma, galima būtų nuleisti LRT boso juoką juokais, tačiau tuomet tektų nerimtu laikyti ir patį Siauro išrinkimą. Ne tik „Spaudos klubo” direktorius, bet ir visi kiti „valstybininkai”, apsiskelbę beveik prieš du metus (žuvus pulkininkui Vytautui Pociūnui), aiškino, kad jų nėra. Bet kokias kalbas apie šalyje veikiantį galingą užkulisinį klaną jie vadino sąmokslo teorijų pramogomis.
Ir čia, kaip Anderseno pasakoje, atsiranda berniukas ir pasakoja… Ne. Jis nesako, kad “karalius nuogas”. Jis sako, kad karalius gerai aprengtas ir pasikvėpinęs brangiu tualetiniu vandeniu bei prancūzišku konjaku. Pasakų berniuku pasirodąs Sigitas Babilius teigia: „Valstybininkų yra”.
Tiesa, net patys didžiausi mūsų skeptikai po to, kai iš LRT eterio buvo tiesiog išvarytas Darius Kuolys, kai į pagrindinius postus buvo paskirti ryškūs klano atstovai (pvz., Audrius Matonis – asmeniškai nemanau, kad taip įvardintas nesididžiuotų) ėmė įtarti, kad „valstybininkų” tikrai kažkiek esama. O čia štai dar ir S. Babilius ryžosi patvirtinti tai, kas akivaizdu. Beje, daro tai su neslepiamu pasimėgavimu ir gracingai. „Valstybininkai be abejo yra“! Ačiū Dievui – nesivaidena nei Bačiuliams, nei Čyvams, nei Varnauskams, nei Vasiliauskams, nei Dapkams ar Melianams.... Tikime šviesesnio proto analitiku S. Babiliumi.
Taigi, anot S. Babiliaus (ir faktų), „valstybininkų” šiek tiek yra ir tai, esą, visai neblogai. Delfi.lt autorius trenkia klausimą „kakton” – „ką blogo jie daro”? Kur jų motyvas? Jei motyvo nėra, tai gal nėra ir nusikaltimo? – klausia prelegentas. Politikos apžvalgininkas, matyt, nežino, kad vis dar esama įtarimų, jog klanas gerokai prisidėjo, kad migloje liktų skendėti Vytauto Pociūno žūties istorija. Gal kažkaip pavyko ničnieko negirdėti apie V. Jakunino apdovanojimą ir apie “Dujotekaną”. Apie tai, kaip buvo elementariai išvaikyti efektyviausiai Lietuvai, o ne “valstybininkams”, dirbę Valstybės saugumo departamento (VSD) karininkai, jis irgi nežino. Žmogui, kuris tekste siūlo vadovautis genialiomis Lietuvos politologijos amato mokyklos (TSPMI) lektorių bei studentų įžvalgomis, derėtų pasiskaityti viešai paskelbtus bei nesunkiai prieinamus dokumentus šia tema. Kad ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atlikto tyrimo medžiagą su liudijimais. Medžiagą, kuri patvirtinta paties parlamento. Medžiagą, kurios teisingumo, bylinėjantis su žurnalistais, nepavyko nuginčyti nė pačiam nepakeičiamiausiam iš KGB rezervininko pavaduotojų – D. J.
Kartu, jei jau ponas rašo ta tema, ne pro šalį būtų ir užsiminti apie ligi šiol įslaptintas „nereikšmingas” arba „svarbias ir operatyvines” – čia jau painiojasi patys VSD vadai – 12 pažymų. Pažymų, kaip įtariama, apie korupciją ir žiniasklaidos papirkinėjimą. Jei tai būtų padaryta, tai ir pasvarstytume su gerbiamuoju prelegentu – ar vaidenasi kažkam, ar ne grėsmės nacionaliniam saugumui arba net išdavystės.
Komiškiausia, kad mėgindamas išbalinti „valstybininkų” mundurą, S. Babilius juos lyg ir apkaltina: „Elito teorijos sako, kad pliuralistinė demokratija yra utopija, o valstybę nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų valdo maža žmonių grupė. Valdo todėl, kad turi specialių galių – tai gali būti pinigai, sprendimų priėmimo bei realizavimo kontrolė, diskusijų, darbotvarkės nustatymo ar informacijos kontrolės galia - kitaip tariant, materialiniai ir intelektiniai resursai. Elitas valdo valdžioje esant skirtingoms partijoms, todėl, kad politikams, kurie nominaliai yra valstybės vadovai, reikia resursų, kuriais disponuoja elitas“.
Jei netyčia įtartume, kad S. Babilius kalba klano vardu, turėtume konstatuoti, kad tai grupuotės interesų išdavystė. Tokios grupuotės egzistavimas tiesiogiai gresia politiniam pliuralizmui Lietuvoje. Kad „vaizdelis” būtų pilnas, reiktų tik, jog autoriaus tezes konceptualizuotų kas nors iš elitinių veikėjų – kad ir Raimundas Lopata. Kodėl gi jam kur nors Briuselyje neapsireiškus su pranešimu: „Pliuralistinės demokratijos mito triumfas” arba „Informacijos nacionalinio transliuotojo eteryje kontrolė ir Lietuvos autoriteto euroatlantinėse struktūrose stiprinimas”.
Ak taip – kalbama apie „elitą”, kuris visur yra. Taip – tai tiesa, tačiau yra šioks toks skirtumas. Jei šalis ne totalitarinė, kur dominuoja tik nomenklatūra, elitas yra pliuralistinis ir daugiasluoksnis. Politinėmis pažiūromis ir bendradarbiavimo su politinėmis jėgomis prasme jis nebūna vienalytis. Būna politinis elitas, įvairių verslo šakų elitiniai sambūriai, žurnalistinis elitas, analitinių centrų elitas ir dar dievai žinia kas. Teisybė, kad kiekvienos šalies elitas susitelkia, kai šaliai iškyla esminių iššūkių. Būtent to Lietuvoje ir nėra – dalies politikų ir diplomatų žvilgsnis į Vakarus neretai susiduria su įtakingų verslo interesų orientacija į Rytus ir tik į Rytus. Ko jau vertas vien raginimas glėbesčiuotis su Vladimiru Putinu mauzoliejaus tribūnoje, kai buvo švenčiama vieno bandito pergalė prieš kitą.
Pabaigai tenka pastebėti, kad elitas tai ne tik užimamos pareigos. Tai dar ir žmonių, asmenybių kokybė. Atsistatydinęs autoritetingas generolas, tapęs prezidento patarėju – tikra elito dalis. Niekas to neginčytų.. Tačiau štai nacionalinis politinis žurnalistas, kviečiantis į savo privačius išgėrimus aukščiausius valstybės asmenis – kas kita. Įsivaizduokite sau vietoje Siauro – Larrį Kingą (CNN žvaigždę) ir jo baliuką bei ten balalaika ar kokiu kitokiu instrumentu grojantį valstybės sekretorių ar CIA direktorių.
Beje, elito, kaip panacėjos, teorija, nėra vienintelė, kuri turi teisę egzistuoti. Taip jau nutiko, kad prieš 20 metų bent iš dalies laimėjo ne ta pozicija, kuriai atstovavo dabartinis VSD direktoriaus pavaduotojas D. J., skelbęs kitaminčius Vakarų pakalikais ir veidmainiais.
