Su buvusiu VSD pareigūnu Valerijumi Saveljevu susipažinau atsitiktinai – advokato Juozo Gaudučio kontoroje. Tai atsitiko 2006-ųjų spalio pabaigoje. Tąsyk advokatas žadėjo duoti išsamų interviu dėl vieno, jo manymu, neteisėto atleidimo, atlikto krašto apsaugos sistemoje. Savo žodį advokatas tęsėjo.
Leido pokalbį įsiamžinti garsajuostėje
Pasibaigus mūsų pokalbiui į kontorą Vilniaus centre netikėtai užsuko buvęs VSD pareigūnas V. Saveljevas. Pasirodo, V. Saveljevas tuo metu bylinėjosi su Vito Tomkaus vardu siejamu leidiniu. V. Saveljevo interesus toje byloje gynė ne kas kitas, o advokatas J. Gaudutis. Naudodamasis netikėtai pasitaikiusia proga pasiteiravau, ar buvęs Lietuvos slaptųjų tarnybų atstovas nesutiktų duoti interviu. Pavyzdžiui, gal jis galėtų išsamiai papasakoti apie savo konfliktą su žurnalistu Virginijumi Gaiveniu (dabartiniu LNK laidos „Abipus sienos“ prodiuseriu). Buvęs saugumietis nepasakė „ne”. Toks V. Saveljevo žestas buvo mažumėlę netikėtas, kadangi iki tol spaudoje buvau kritikavęs ne V. Gaivenį, bet V. Saveljevą. Tačiau buvęs VSD pareigūnas neparodė, jog jaučiasi įsižeidęs.
Šypsojosi, iš karto paliko savo mobilaus telefono numerį, netvirtino esąs labai užsiėmęs. Bet svarbiausia, kad sutartą dieną atsiliepė į mano skambutį, sutiko susitikti ir leido pokalbį įsirašinėti į diktofoną.
Konfliktas su žurnalistu V. Gaiveniu
Skaitytojai tikriausiai dar prisimena šio saugumiečio pavardę. Valerijus Saveljevas – buvęs Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnas, nesėkmingai bandęs ieškoti informatorių V. Tomkui priklausančiuose leidiniuose.
VSD pareigūnas tąsyk pats pakliuvo į keblią padėtį. Žurnalistas V. Gaivenis, neva nuoširdžiai bendradarbevęs su saugumiečiais ir pažadėjęs padėti, iš tikrųjų išdavė VSD pareigūną. Atvirai žurnalistui kalbėjęs apie VSD vadovybės užduotį V. Saveljevas buvo V. Gaivenio nufilmuotas, o reportažas netrukus parodytas visuomenei.
Lietuvos žmonės sužinojo, kad VSD domisi kai kurių kritiškai apie vieno šalies banko veiklą rašančių dienraščių užkulisine veikla. VSD pareigūnas V.Saveljevas tapo pajuokos objektu, jį privertė atsistatydinti.
Keletas nežinomųjų
Štai tokia liūdnai graudi istorija apie didelę patirtį turėjusį, tačiau be didelių skrupulų sužlugdytą saugumo pareigūną. Šioje istorijoje įžvelgiu keletą nežinomųjų. Iki šiol niekas taip ir nepaaiškino, kodėl V.Saveljevas buvo šventai įsitikinęs, jog žurnalistas talkins būtent VSD, o ne įtakingam leidinių savininkui.
Gal neprofesionaliai V.Saveljevas elgėsi tyčia? Gal jis norėjo ne išsiaiškinti, kodėl spaudoje abejojama garsaus banko reputacija, o sužlugdyti VSD slaptą operaciją, kurios tikslas – demaskuoti rašinių apie banką kaip nepatikimą įstaigą užsakovus?
Tačiau įdomiausia tai, kad mūsų slaptosios tarnybos neatliko svarbiausios savo misijos: paniką skleidusių rašinių, esą minėtas bankas tuoj bankrutuos, užsakovai iki šiol neįvardinti, nors po to skandalo prabėgo ne vieneri metai. Tad gal užsakovų iš viso nebuvo?
Apie šiuos įvykius su V. Saveljevu kalbėjomės toje pačioje Vilniaus vietoje, kur, pasak buvusio pareigūno, jis prieš ketverius metus bendravo su žurnalistu V. Gaiveniu, nė neįtardamas, jog šis ruošiasi jį „apšviesti“.
Vienuolika įtartinų publikacijų
Pasak ekssaugumiečio, mūsų seimūnai elgiasi teisingai, siekdami prisiminti, sąmoningai ar netyčia užmirštas bylas. Tačiau narpliodami savanorių maišto, Juro Abromavičiaus nužudymo ar Bražuolės tilto sprogdinimo aplinkybes, jie kažkodėl pamiršta 2002-ųjų metų pabaigos įvykius. O tų metų lapkričio – gruodžio mėnesiais, artėjant šv. Kalėdoms, šalies spaudoje pasirodė pirmieji rašiniai apie tai, kad vienam bankui gresia finansinė krizė.
Indėlininkai, skubėdami atsiimti iš „bankrutuojančio banko“ savo indėlius, išsirikiavo į didžiules eiles, pradėjo strikti iki tol tobulai veikusi bankinė sistema. Žiniasklaidoje per keleta savaičių buvo paskelbta per 10 straipsnių skambiais pavadinimais.
Tyrimą pradėjo aukščiausi valstybės pareigūnai
2002-ųjų pabaigoje banko vadovai oficialiai kreipėsi į VSD, prašydami išaiškinti dezinformacijos skleidimo priežastis bei užsakovus. Pas šalies prezidentą Valdą Adamkų aptarti situacijos su banku atvyko kelių stambiausių Lietuvos bankų vadovai bei tuometinis VSD vadovas Mečys Laurinkus.
Visi pripažino, kad padėtis – rimta, juolab kad artėjo prezidentinių rinkimų antrasis turas. VSD vadovas prezidentui pažadėjo, esą šios temos imsis rimtai. Netrukus V. Saveljevui, ir ne tik jam vienam, buvo suformuluota užduotis: kaip galima greičiau išsiaiškinti negatyvių straipsnių pasirodymo tikrąsias priežastis ir užsakovus.
V. Saveljevas pirmiausia panoro susitikti su žurnalistu V. Gaiveniu, kadangi su juo buvo pažįstamas nuo senų laikų ir, svarbiausia, ne kartą naudingai bendradarbiavo.
V. Gaivenio buvo paprašyta, kad šis suvestų su reikiamais žmonėmis. Tiksliau tariant, su redakcijos darbuotojais, žinančiais, kodėl iš tiesų kritikuojamas žinomas bankas. Žurnalistas pažadėjo ir netgi paminėjo dviejų įtakingų vieno dienraščio žurnalistų pavardes. Kad VSD pareigūnai bando išpešti konfidencialios informacijos apie kai kuriuos žurnalistus ir leidėjus, sužinojo plačioji visuomenė. Todėl VSD buvo priversta keisti taktiką. Toks užtektinai atviras domėjimąsis kritinių rašinių apie šalies banką užsakovais neteko prasmės.
Turi neginčijamą alibi
Šiandien pensininko duoną kremtantis V. Saveljevas neneigia, kad tąsyk elgėsi „neapdairiai, neprofesionaliai, per daug patikliai“. Tačiau jis turįs neginčijamą alibi. Domėtis kai kuriais įtakingais leidiniais jis ėmėsi ne savavališkai. Tokią užduotį jam suformulavo VSD vadovybė, atsižvelgdama į prezidento žodinį ir Seimo pirmininko raštišką prašymus.
Taigi spauda, kritikuodama V. Saveljevą dėl konflikto su žiniasklaidos atstovu, turėtų kritikuoti ir prezidentą, ir Seimo pirmininką, ir tuometinį VSD vadovą M. Laurinkų. Bet šie, skirtingai nei V. Saveljevas, spaudos kritikos išvengė. Todėl morališkai V. Saveljevas jaučiasi absoliučiai teisus. Didžiausia bėda ta, kad po jo sukompromitavimo šią temą visi užmiršo.
M. Laurinkus viešai žadėjo išsiaiškinti „tą problemą“, tęsti tyrimą. Žadėjo ne bet kam, o prezidentui. Bet žodžio netęsėjo. Tačiau neigiamų pasekmių už netęsėtus pažadus nesusilaukė – išvyko ambasadoriauti į Ispaniją. O prezidentas, kuris, remiantis mūsų Konstitucija, turi didelės įtakos skiriant VSD vadovą, pamiršo, jog iš VSD vadovo kadaise reikalavo išsiaiškinti, kas ir kodėl didžiųjų švenčių bei prezidento rinkimų išvakarėse nepagrįstai kritikuoja banką.
Tačiau prezidentui V. Adamkui šiandien niekas nepriekaištauja, kodėl jis nereikalavo iš VSD vadovybės atsiskaityti už nuveiktus ar nenuveiktus tyrimus. Neprincipingai elgėsi ir pats nemažai kritikos sulaukęs banko vadovas, užmiršęs savo oficialius paklausimus.
Buvęs saugumietis noriai duodavo interviu
Štai kokį interviu tąsyk davė buvęs VSD pareigūnas V. Saveljevas. Kai kurios jo mintys buvo paskelbtos internetinėje svetainėje www.slaptai.lt, kai kurios – „XXI amžiaus” priede „Slaptieji takai”.
Beje, po susitikimo 2006-ųjų pabaigoje draugystė su V. Saveljevu nenutrūko.
Tačiau kiekvieną kartą susitinkant su buvusiu VSD pareigūnu kirbėdavo įtarimai: kodėl V. Saveljevas atvyksta į susitikimus, kodėl atsiliepia į skambučius? Susitinka tik dėl to, kad vis dar negali susitaikyti su mintimi, jog yra pensininkas? Susitinka tik dėl to, jog turi daug laisvo laiko, jog neturi kur išlieti savo žinių ir energijos? Susitinka tik todėl, jog nori atkeršyti savo buvusiems darbdaviams ir jį sukompromitavusiam žurnalistui V. Gaiveniui? O gal jis vis tik tebedirba Lietuvos VSD ir atlieka kai kurias dabartinio VSD vadovo Povilo Malakausko užduotis?..
Į susitikimus su V. Saveljevu įtariai žiūrėjau dar ir dėl to, kad kai kurie mūsų požiūriai kardinaliai skyrėsi. Kad ir dėl vadinamojo pakaunės maišto, Algirdo Petrusevičiaus, konservatorių, Lietuvos ir Rusijos santykių, NATO ateities, Amerikos vaidmens. Mes nebuvome bendraminčiai. Ir šitos aplinkybės nei jis, nei aš neslėpėme. Ir vis tik V. Saveljevas niekad neatsisakė susitikti, pats man yra atsiuntęs keletą, jo manymu, dėmesio vertų publikacijų, žadėjo supažindinti su kai kuriais oficialiai Lietuvoje veikiančių rusų organizacijų vadovais bei lyderiais. Jo neglumino tai, jog mūsų nuomonės – skirtingos.
Susidariau įspūdį, kad V. Saveljevas greičiausiai nori tik vieno: kad išklausyčiau jo nuomonę ir į jo ištartus žodžius įsigilinčiau.
Juokauti taip pat pavojinga
Mūsų susitikimai nutrūko taip pat netikėtai, kaip ir buvo prasidėję. Mano supratimu, nutrūko po ginčų dėl dabartinio VSD vadovo Povilo Malakausko patikimumo. Mano pašnekovas šį pareigūną laikė labai protingu, patyrusiu, patikimu saugumiečiu. Aš gi jį įvardindavau tik kaip protingą ir patyrusį pareigūną. Priminiau, jog ne taip seniai išleistoje knygoje „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006” esu rašęs, jog tuometinis krašto apsaugos viceministras P. Malakauskas „gali būti kažkaip susijęs su pastangomis sekti” tuometinį kariuomenės vadą Joną Kronkaitį.
Tąsyk V. Saveljevas tvirtino, jog apie P. Malakausko veiklą krašto apsaugos ministerijoje mažai ką girdėjęs, tačiau jis puikiai suprantąs, jog aš būčiau neblogas P. Malakausko … draugas.
Suprask, viešojoje erdvėje P. Malakauską kritikuoju, visi įsitikinę, jog mes esame didžiausi neprieteliai, o iš tikrųjų ... „Tokių atvejų žvalgybos istorijoje – nors vežimu vežk”, - maždaug taip juokavo mano pašnekovas.
Su buvusiu saugumiečiu V. Saveljevu nesiginčijau: tokie atvejai patyrusioms žvalgyboms – jokia naujiena. Tačiau šia tema nepanorau su V. Saveljevu ilgiau diskutuoti, atsargiai teisindamasis, jog „taip net juokauti – pavojinga”. „Dar kas nors įsirašys pokalbį, dar ne taip supras”, - toks buvo mano atsakymas.
Dabar gailiuosi, kad nepanorau rimčiau gilintis į šią V. Saveljevo pasiūlytą temą. Po tokių mano pasvarstymų draugystė su V. Saveljevu greitai atšalo, kol galų gale visai nutrūko. Taigi iki šiol nežinau, kuo viskas galėjo baigtis, jei vis tik būčiau pradėjęs juokauti buvusio VSD pareigūno pasiūlyta tema.
Čia tikriausiai labai tiktų prisiminti garsiąją Vladimiro Putino frazę, jog „buvusių saugumiečių – nebūna”. Galima būtų prisiminti ir kai kurių slaptųjų tarnybų temomis rašančių kolegų žurnalistų patirtį: „jei saugumietis sutinka duoti daugiau nei du interviu, žinok, jis iš tavęs kažko nori”.
Gintaras Visockas (www.slaptai.lt)
