Vožtis ant socialinės paramos grindų gali būti patraukliau nei grimzti į mistinį ekonomikos dugną. Nauja retorinė formuluotė prasiveržė į viešumą po šią savaitę įvykusio Prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimo su naujausiu Vyriausybės nariu - socialinės apsaugos ir darbo ministru Donatu Jankausku. Idėjos, kurios autorystę vėliau surengtoje trumpoje spaudos konferencijoje prezidentūroje abu susitikimo dalyviai solidariai pasidalijo (tiesa, šalies vadovė - tik atstovo Lino Balsio lūpomis), esmė kol kas liko iki galo neaiški.
Iš L.Balsio pareiškimo galima buvo suprasti, jog „socialinių išmokų grindys” - tai tasai mažiausias dydis, kurį sunkmečiu valstybė įsipareigos užtikrinti kiekvienam savo piliečiui, kad šis, tiesiai šviesiai, nenugaištų iš bado. Nepaisant nuosmukio, Europos Sąjungos (ES) teisyno, Mastrichto kriterijų ar būsimųjų Tarptautinio valiutos fondo reikalavimų. Ministras pritardamas, rodos, daugiau kalbėjo apie „Sodros” skyles ir aptakiau priminė, jog „stipresniam (visuomenės nariui - R.S.) sunkesnė našta sunkmečiu turi būti“.
Reikalas tas, kad žemiau „socialinių išmokų grindų“ valstybės kaip ir nebėra. Failed State - sąvoka, kurią iš anglų kalbos galima išversti „žlugusi valstybė“. Apibrėžimas dar retai vartojamas lietuvių kalboje ir žiniasklaidoje, tačiau jį vis dažniau pastebės akylesnis latviškos spaudos vartytojas. Ten, beje, galima rasti ir dar egzotiškesnių sąvokų, kurias iki šiol buvo įprasta taikyti nebent kokioms pokolonialinės Afrikos šalims - tarkime, „Jungtinių Tautų arba ES protektoratas“. Įkyriai priminsiu, jog kai kurie latvių intelektualai dėstydami sunkmečio scenarijus visai tikroviškai mato ir tokį savo šalies likimo variantą.
Jeigu tokia būsimosios socialinės rūpybos koncepcijos interpretacija - bent jau „į tą pusę“, tatai reiškia, kad Prezidentė ir galbūt aptakiau kalbantis D.Jankauskas kviečia visus be išimties visuomenės sluoksnius pagaliau atsisakyti iliuzijos, jog sunkmetis tėra šiaip „laikinas“ garmėjimas žemyn dėl to, kad „bankai nebeskolina verslui“ arba „kol pradės kilti Vakarų ekonomika“. Toks pat laikinas kaip parlamentarų priimtas sprendimas iki šių metų pabaigos sumažinti savo bei kitų valdininkų algų koeficientus. Kalbama apie daug gilesnes per veik du dešimtmečius Lietuvoje atsiradusias problemas, kurios kada nors (sprendžiant iš parlamentarų sprendimo - jau po Naujųjų metų...) turėtų išsispręsti savaime.
Tokiu atveju D.Grybauskaitės ir visų priimančiųjų kitokį požiūrį neabejotinai laukia kelios milžiniškos problemos. Viena vertus, nepaisant nuo praėjusių metų gruodžio girdėtos valdančiosios koalicijos „krizinės retorikos“ (dėl kurios iki šiol diskutuojama, ar ji nebuvusi perdėm, o gal net visai nereikalingai gąsdinanti), nė vienas politikas dar nedrįso išrėžti, jog ligšiolinis šios visuomenės gyvenimo būdas - besaikis vartojimas, skolinimasis, žemas darbo našumas, monopolizuotas ūkis, korupcija etc. - sukėlė grėsmę Lietuvos valstybės buvimui. Todėl, suprantama, naują požiūrį kažkam teks ilgai ir kantriai aiškinti. Kartu įtariant, jog koncepcija sulauks itin gausios populistų opozicijos.
Kita vertus, vargu ar galima sugalvoti ką nors blogesnio už ilgas politines diskusijas, kokiame aukštyje tos „grindys“ turėtų būti: kokią minimalią socialinę paramą ši valstybė, atsižvelgiant į pačius nuožmiausius scenarijus, ketina užtikrinti kiekvienam savo piliečiui - dabartinio minimalaus gyvenimo lygio, vidutinio gyvenimo lygio, o gal bazinės algos valstybės tarnyboje dydžio.
Be to, minimalistinė socialinės apsaugos politika bus pasmerkta, jeigu net bukiausiam policininkui nebus įkalta į galvą, jog grybus ir uogas be valdžios leidimo pardavinėjanti bobutė šiais laikais yra didžiausias gėris. Nes tokia ant „socialinių grindų“ sėdinti bobutė vis dar tebemano, jog prasmingiau leisti laiką renkant grybus ir uogas, skinant laukų gėlytes nei eiti ieškoti teisybės į „Sodrą“ ar laidyti akmenis į erzinančias valdžios įstaigų vitrinas. „Socialinių išmokų grindų“ politika neveikia be kito lozungo - turtėkite ir verskitės, kaip tik išgalite. Prieš tai apkarpius valdžios funkcijas, valdininkų apetitą, politine valia nugriovus barjerus verslui.
Prisiminus šią savaitę „Verslo žiniose“ skelbtus naujausius sociologinius tyrimus - tik trys procentai lietuvių per artimiausius mėnesius ketina imtis savarankiško verslo ir bent pusė svajoja apie valstybės tarnybą, galima įtarti, jog šios visuomenės diduma vis dar miglotai įsivaizduoja, iš kur randasi valstybės biudžetas, viešieji finansai ir valdininkų gerovė. Kol įsivaizdavimas, kad valstybės gerovė yra tiesiog proporcinga valdininko gerovei, nepasikeis, risimės žemyn. Grindų nė nepajutę.
Rytas Staselis
