Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius siūlo žemės dar neatgavusiems piliečiams vietoj jos padalyti Lietuvos miškus.
"Žemės grąžinimui pinigų valstybė šiandien neturi ir nežinia, kada turės. Turime priimti politinį sprendimą ir atstatyti nuosavybę mišku, nes jis yra patrauklus turto objektas", - išeitį, kaip spręsti stringančią žemės reformą, Baltijos televizijos ir "Lietuvos žinių" laidoje "Svarbus pokalbis" siūlė žemės ūkio ministras K.Starkevičius.
Lenkų nerems.
- Ūkininkai skundžiasi, kad dėl Lietuvą užplūdusių kontrabandinių lenkiškų prekių jiems sunku realizuoti savo produkciją. Ar jūs, pats turintis nemažą ūkį, tai pastebite?
- Ūkininkai, kurie produkciją gali parduoti tiesiog savo namuose to nejaučia. Priešingai, jie yra "užsiauginę" savo pirkėją, miestietį, kuris pasitiki jais, atvažiuoja ir perka.
Iki šiol taip prekiauti buvo draudžiama, bet mes pakeitėme tvarką. Dabar prie ūkių atsiras ir skerdyklos, ir parduotuvėlės, kur miesto žmonės galės pigiau nusipirkti tikros kokybiškos lietuviškos produkcijos.
- Tačiau jūs pats kreipėtės į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT) dėl kontrabandos į Lietuvą mastų. Ar įmanoma užkirsti tam kelią, kai kaimyninėje Lenkijoje pridėtinės vertės mokestis (PVM) yra kur kas mažesnis nei Lietuvoje, tad ir produktai ten kainuoja pastebimai pigiau?
- Dėkoju FNTT - ji pradėjo dirbti aktyviau, išaiškino visus fabrikėlius, į kuriuos atkeliaudavusi lenkiška produkcija virsdavo "lietuviška", su lietuviškomis etiketėmis.
Tačiau problema iš tikrųjų yra. Manau, tai lemia ne mažesnis Lenkijoje galiojantis PVM, bet zloto ir lito kursas. Dėl to susidaro kainų skirtumai, kai kurių produktų - net iki 30 procentų.
Jeigu kalbame apie PVM, galiu pateikti pavyzdį: štai mūsų mėsininkai daug produkcijos įsiveža iš Lenkijos - net apie 40 procentų. Taigi jeigu mes mažinsime PVM tarifą, paremsime ne ką kitą, o tuos pačius lenkus.
Siūlo prekiauti patiems
- Valdžia tikina remianti Lietuvos pieno gamintojus. Tačiau ūkininkai tvirtina, kad ši parama nepakankama. Jie žada jau artimiausiu metu organizuoti mitingą prie Seimo ir reikalauti Vyriausybės nustatyti minimalias pieno supirkimo kainas - 800 litų už toną. Ar atsižvelgsite į šiuos reikalavimus?
- Tai neįmanoma. Tačiau supaprastinus taisykles ūkininkai gali įsigyti įrangą ir prekiauti patys. Svarbiausia, jie jau gali ir artimiausiu metu pardavinės savo produkciją visuose prekybos tinkluose, ir už toną pieno gaus net ne 800, bet daugiau kaip 1000 litų. Prekybos tinklai priims ūkininkų produkciją - dėl to tarėmės praėjusią savaitę.
Jeigu miestiečiai nori nusipirkti kaimiško pieno, daugelyje taškų tiek Vilniuje, tiek Kaune ar Klaipėdoje jau gali tai padaryti. Litras kainuoja du litus.
- Kalbame ne apie pirkėjus, bet apie ūkininkus, dabar už litrą pieno iš supirkėjų gaunančius vos po 35 centus.
- Šiandien supirkimo kainos tikrai didesnės nei 35 centai. Valstybė padarė viską, ką gali. Tiesioginėms išmokoms pieno gamintojams yra numatyta skirti 106 mln. litų. Per visą sistemą valstybė už pieno litrą primoka 19 centų. Šiandien tikrai daugiau skirti negalime.
- Ūkininkai nuogąstauja, kad valstybės numatyta parama atiteks ne jiems, bet pieno perdirbėjams.
- Galiu drąsiai nuraminti: pinigai bus išmokėti ūkininkams, pervesti į jų sąskaitas. Numatyti 106 mln. litų bus išmokami už kvotinį pieną tiesiogiai ūkininkams. Apskaičiuota, kad už toną pieno jie gaus 86 litus.
Viena, ką turiu pasakyti - perdirbėjai iš tiesų greitai reaguoja į valstybės sprendimus skirti paramą žemdirbiams ir "pareguliuoja" savo kainas. Tačiau mes, ko anksčiau nebuvo, atvėrėme ūkininkams galimybę tiesiai prekiauti prekybos tinkluose ir gauti už litrą pieno daugiau kaip litą.
- Remdama ūkininkus, valstybė už litrą pieno vieną kartą sumokės 8 centus. Ar tai tikrai padės ūkininkams, kurie jau dabar neišbrenda iš skolų?
- Ūkininkai, kurie pasinaudos sudarytomis galimybėmis prekiauti tiesiogiai, uždirbs kur kas daugiau. Mes ką galėjome, tą padarėme.
Jeigu pažiūrėsime į gretimas valstybes, mūsų šalyje pieno supirkimo kaina nėra žemiausia. Tikiuosi, kad mūsų siūloma tiesioginės prekybos sistema suveiks. Jau šiandien miestiečiai produktų gali nusipirkti pigiau.
Išeitis - eksportas
- Paskaičiuokime - Lietuvoje yra apie 50 tūkst. pieno ūkių. Kiek ūkininkų iš juose dirbančių galės pardavinėti savo produkciją prekybos tinkluose ar turgeliuose?
- Jeigu pasieksime, kad ūkininkai 20 proc. savo produkcijos parduotų tiesiogiai, tai bus išeitis, net šiuo sunkiu metu. Dabartiniu metu kainos stabilizavosi, bet artėja vasara, kai, žinoma, gyvulių produktyvumas didėja, taigi didės pieno kiekis, gali kristi kaina. Bet mes žemės ūkio strategijoje ypač galvojame apie eksportą. Kas padės pasiekti, kad kainos būtų stabilesnės? Eksporto subsidijos. Europos Sąjunga (ES) tam pritarė.
- Valstybei skiriant paramą pienininkams kiti žemdirbiai teiraujasi - kodėl remiama būtent ši sritis?
- Parama teikiama ir kitiems. O pienininkystė yra probleminis sektorius. Galimą paramą jam numato ES direktyvos. Į pieno ūkį yra investuotos didžiulės ir nacionalinės, ir ES lėšos. Kiekvienas ūkininkas, kuris turi karvę, mums šiandien yra brangus ir mes mąstome, kaip jam padėti.
Kaimas - gelbėtojas
- Eidamas vadovauti Žemės ūkio ministerijai žadėjote, kad kaime bus sukurtas vidurinysis sluoksnis. Ar tai pavyks padaryti krizės sąlygomis?
- Mūsų supaprastinta paramos gavimo sistema leidžia ją gauti platesniam ratui ūkininkų. Iki šios dienos yra pateikta 900 paraiškų, patenkinta 400, paramos suma sudaro apie 50 mln. litų.
- Kalbate apie supaprastintą paramos gavimą, steigiate paskolų fondą, tačiau visu tuo gali naudotis tik skolų neturintys ūkininkai. Ką daryti tiems, kurie jau pradėjo grimzti į dugną?
- Ūkininkai tikrai nėra taip įsiskolinę, kaip kiti sektoriai. Mūsų užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad po krizės pirmiausia turi atsigauti būtent žemės ūkio sektorius. Pažiūrėkime pirmojo ketvirčio biudžeto rezultatus - žemės ūkio dalis sudaro 20 procentų. Jie padeda mums visiems bristi iš krizės.
- Analitikai pažymi, kad, siekdami išsilaikyti, ūkiai turėtų stambėti arba žemdirbiai turėtų kooperuotis. Ar tai bus skatinama?
- Jeigu pažvelgsime į mūsų paramos gavimo sistemą, ji į tai ir yra nukreipta. Tačiau konkurencingas gali būti nebūtinai tūkstančių hektarų ūkis. Konkurencingas gali būti ir kelių hektarų ūkis, svarbiausia, kaip organizuojamas darbas, kas auginama. Braškių ūkis gali būti ir dešimties hektarų, bet iš jo ir šeima prasimaitins, ir dar atostogoms pinigų liks.
- Anksčiau, pristatydamas Tėvynės sąjungos programą "Darbotvarkė Lietuvai", samprotavote, kad Lietuvos ateitis - vidutiniai, 200-300 hektarų ūkiai. Ar jie tikrai perspektyvesni už tūkstančių hektarų bendroves?
- Neseniai lankiausi viename 500 hektarų ūkyje Panevėžio rajone. Ten auginama 2 tūkst. kiaulių, 600 jaučių. Dirba jauna šeima ir keli giminaičiai - 7 žmonės. Štai jums ir atsakymas: šitas ūkis tikrai rentabilus, o pradėjo kurtis nuo nulio. Ir tokių ūkių Lietuvoje daug. Svarbiausia verslumas, svarbiausia gera vadyba.
Žinoma, kviečiu ūkininkus kooperuotis. Tai iš tiesų yra pagalba bet kuriuo metu.
Radikalus siūlymas
- Kalbėdamas apie žemės ūkį, ne kartą siūlėte didinti mokesčius už dirvonuojančią žemę. Ar ketinate tai padaryti?
- Ypač prie didžiųjų miestų, kur sklypus yra supirkę perpirkėjai, pučiantis nekilnojamojo turto burbului siekę praturtėti. Žemelė "dega". Mano manymu, daugeliui kaimo, o ir miesto žmonių dėl to širdį skauda. Mes esame numatę tam tikrus įstatymo pakeitimus. Tiems, kurie ūkininkauja, niekas nesikeis, o tiems, kurių žemė dirvonuoja, gali tekti mokėti 5-10 proc. mokestį nuo žemės vertės.
- Širdį skauda ir tiems žmonėms, kurie su dešiniųjų Vyriausybe siejo viltis pagaliau atgauti žemę, o dabar sužinojo, kad procesas gali dar labiau užsitęsti, nes finansų ministras ketina žemės reformos finansavimui skirti ne planuotus 66,7 mln., bet tik 9,8 mln. litų.
- Kadangi turiu patirties, žinau: ši struktūra buvo taip sutvarkyta, kad reforma vyktų kuo ilgiau, kad sistemoje dirbantys asmenys galėtų naudotis skiriamais pinigais. Praėjusiais metais vien Registrų centrui iš reformai skirtų pinigų atiteko 15 milijonų.
- Tačiau ar žmonės, laukiantys eilėje susigrąžinti savo žemę, dar turi vilties ją atgauti?
- Matau vieną radikalią ir kardinalią priemonę. Pinigų valstybė žemės grąžinimui šiandien neturi ir nežinia, kada turės. Bet mes turime miško. Turime priimti politinį sprendimą ir atstatyti nuosavybę mišku, nes jis yra patrauklus turto objektas. Toks mano siūlymas.
Jurga Tvaskienė
