Nors dažniau sakoma, kad žmonės iš Lietuvos tik emigruoja, esama ir išimčių, o ir į klausimą, kur yra tikrieji namai – ten kur traukia širdis, ar kur nubloškė likimas – atsakyti nėra paprasta.
Į Lietuvą – arčiau savų
Viktorija Kovaliūnaitė Lietuvoje gyvena jau antrus metus. Iš Kazachstano į Lietuvą sugrįžusi tremtinio dukra greitai pramoko lietuvių kalbą. Bute Naujojoje Vilnioje įsikūrusi moteris šiuo metu tobulina savo lietuvių kalbos įgūdžius, aktyviai domisi Lietuvos gyvenimo aktualijomis, o pabaigusi kalbos kursus tikisi susirasti darbą.
Ponios viktorijos buto sienos nukabintos fotografijomis iš bekraščių stepių ir kalnų šalies, kuriose ji su šeima, draugais, o ant kambario sienos kabo didelis Kazachstano žemėlapis. „Į Kazachstano teritorija tilptų 41 Lietuva“, – šypsodamasi sako moteris ir rodo Karagandos rajoną, kuriame nugyveno 50 metų.
„Gimiau Kazachstane, Celinoje, mano gimtoje vieta – Josifo Stalino rajonas. Ši gyvenvietė įsikūrusi netoli sostinės. Į Lietuvą sugrįžau dėl to, kad mirus mamai, vienai gyventi buvo labai sunku“, – atvykimo priežastį į Lietuvą aiškino moteris.
Laisvai lietuviškai kalbanti moteris apie lietuvių kalbos mokymąsi sakė: „Lietuviškai kalbėjau nuo vaikystės, mano kalba buvo naminė, virtuvinė. Tėvas išmokė pagrindinių žodžių, kurie daugiausiai buvo susiję su daiktais iš aplinkos. Tik atvykusi į Lietuvą sužinojau, kad tokie žodžiai kaip „lopeta“ ar „viedras“ turi kitus, kur kas lietuviškesnius pavadinimus, o skaityti ir rašyti, būtinai reikėjo mokytis.“
Viktorija pasakojo, kad vos atvykusi į Lietuvą nusipirko televizorių ir žiūrėjo lietuviškas laidas, o nežinomus žodžius žymėdavosi lape ir vėliau aiškindavosi jų reikšmes.
Lietuviški cepelinai Karagandoje
Moteris teigė, kad lietuvių kalbos mokytis pradėjo dar prieš atvykdama į Lietuvą: „Karagandoje atsirado lietuvių bendruomenė, lietuvių kultūros centras, kurio veikloje aktyviai dalyvavau – teko ir cepelinus gaminti ir eilėraščius skaityti. Man labai patinka poetas Bernardas Brazdžionis. Po truputį pradėjau skaityti lietuviškas knygas, kurių į Karagandą atsiųsdavo iš Lietuvos. Skaityti pačioje pradžioje sekėsi labai sunkiai ir geriau tai pradėjau daryti tik atvykusi į Lietuvą. Atvykusi į Lietuvą lankiau lietuvių kalbos kursus.
Kazachstane lietuviškai kalbama mažai, nes didžioji dalis šeimų yra mišrios ir vaikai tėvų kalbos jau nebemoka. Tėtis mokė lietuviškai, nes žinojo, kad tos kalbos mums prireiks ir su juo bendrauti rusiškai neleisdavo – jei kartais koks rusiškas žodis prasprūsdavo, mes, vaikai, gaudavome už tai pylos.“
Moteris, rodydama pageltusį nuo senumo 1954 metais išleistą lietuvių kalbos vadovėlį, pasakojo, kad šią knygą jos mamai iš Lietuvos atsiuntė vienas lietuvis, visai neseniai vadovėlis labai pravertė ir jai pačiai, tik gramatika, anot Viktorijos, jau gerokai senstelėjusi. Į klausimą, ar Viktorijos mama mokėjo lietuviškai, moteris sakė: „Ji suprasdavo viską, bet kai bandydavo kalbėti – būdavo gana juokinga. Kalbėti lietuviškai ji labai gėdijosi ir nekalbėdavo.“
„Dvidešimt metų dirbau prekybos sektoriuje – „Vaikų pasaulyje“: dešimt metų dirbau pardavėja, vėliau pabaigiau studijas ir dirbau prekių žinove, vėliau dirbau inventorizatore. Po to pertvarkos mūsų visas parduotuves pardavė ir likau be darbo. Vėliau gavau pasiūlymą dirbti malūne ir trylika metų dirbau buitinių prekių skyriaus apskaitininke. Nesukūriau šeimos, nes visuomet žinojau, kad mano vieta ne Kazachstane, juolabiau, kad tėvas ir sesuo grįžo į Lietuvą. Karagandoje palaidoti mano seneliai. Mama nenorėjo važiuoti į Lietuvą, o aš nenorėjau jos palikti, taip dviese ir nugyvenome trisdešimt metų.“
Po mamos mirties 2002 m. moteris pradėjo ruoštis kelionei į Lietuvą: „Susitvarkyti visus formalumus ir reikalus nebuvo lengva – reikėjo parduoti namą ir pan. Į Lietuvą atvažiavau 2009-aisiais“, – kalbėjo pašnekovė.
Vaikystės prisiminiuose – visų tautų lygybė prieš skurdą
Paklausta, ką pamena iš savo vaikystės Kazachstane, ar vietiniai gyventojai į savo bendruomenę noriai priimdavo žmones, kurie po tremties likdavo gyventi jų šalyje, pašnekovė sakė: „Nors nuo tremties nukentėjusių buvo labai daug, tuo metu niekas apie tai nekalbėdavo. Ten, kur aš gimiau, buvo daugybė kazachų – kazachų aulas. Bendruomenė laikėsi savo papročių, maisto gaminimo tradicijų, bet visi vieni su kitais dalinosi tuo, ką turėjo. Prisimenu lauke stovinčią krosnį, kurioje kazachė kepa tokius paplotėlis iš miltų ir mes, įvairių tautų kaimo vaikai, visi stovime šalia, o ji kiekvienam duoda po paplotėlį.“
Pasak moters, gyveno visi labai kukliai, bet bendruomenės santykiai buvo labai geri: „Gal vietiniai žmonės žmonės nežinojo, iš kur mes ir kas mes tokie. Pamenu, mokykloje kartais gaudavome užduočių papasakoti apie tai, kad karo metu kariavo, kokia buvo šalies didvyriai. Grįžusi į namus klausdavau tėvo, ką aš galėčiau papasakoti ir kodėl jis nekariavo, o jis tiesiog nežinojo, ką man atsakyti. Man visuomet būdavo keista, kodėl tėvas nekariavo, o jis juk man negalėjo pasakyti tiesos, buvau vaikas, galėjo ko nors prikalbėti“.
Moters teigimu, atviriau apie praeitį mama pradėjo kalbėti tik nuo 1990 metų, o tėvas 1980-aisiais grįžo į Lietuvą, ir šiuo metu yra devyniasdešmtmetis senolis.
Kazachų kultūra – kitas pasaulis
Paprašyta papasakoti, kuo savita kazachų kultūra ir kuo ji skiriasi nuo lietuviškosios, moteris sakė: „Skirtumai tokie dideli, kaip dienos ir nakties. Tokių baldų, kaip įprasta Lietuvoje kazachų namuose nerasite. Kazachai keliautojai ir vienoje vietoje anksčiau ilgam neapsistodavo, tad ir papročiai susiformavo pagal tautos gyvenimo būdą. Kambariai ištiesiami kilimais, paprastai stovi žemi staliukai, o žmonės sėdi ant pagalvių.“
Viktorija prisiminė, kad vietinius nustebino kai kurie atvykėlių buities darbai: „Ateidavo kazachų moterys ir mano mamos klausdavo, ką ji daro, kad jos vaikai tokiais baltais drabužiais ir tada mama paaiškindavo, kad drabužius reikia mirkyti, muilą tarkuoti ir viską virinti, jokių skalbimo miltelių tuomet nebuvo. Dabar tokių dalykų kazachai nenori prisiminti, be to, dabar žmonės toje šalyje gyvena kitaip – jaunimas labai iniciatyvus, o buitis tapo europietiškesnė.“
Laidotuvėse dalyvauja tik vyrai
Viktorija pasakojo ir apie tuomet bendruomenėje egzistavusius religijos skirtumus: „Kazachai – musulmonai ir jų moterys privalo dėvėti drabužius, dengiančius rankas iki riešų. Veido moterys nedengia, bet plaukus pina į kasas ir ryši skarelę. Moterys taip pat visuomet dėvi ilgas kelnes, kurios vadinasi dambal ir būtinai avimi batai. Jei moteris laiką leidžia tik su moterimis, nebūtinai musulmonėmis, ji gali atsiraityti rankoves, bet prie vyrų tai draudžiama.“
„Jeigu moteris išteka už Kazacho – ji turi prisitaikyti prie vyro, nes jų tradicijos labai specifiškos ir jei nenorės prisitaikyti, kartu gyventi bus neįmanoma.“ Viktorija patikino, kad tradicijų ir papročių buvimas anaip tol nereiškia, kad moterys kazachų visuomenėje ir šiandien yra tik šeimos židinio saugotojos: „Šiuolaikinės moterys yra išsilavinusius, užima vadovaujančias pareigas. Jaunimas šioje šalyje labai šiuolaikiškas, be to, moterys labai savarankiškos ir kartais pačios renkasi auginti vaikus vienos nei gyventi su vyru, kuris jas skriaudžia.“
Pasakodama apie kazachų kultūrą moteris užsiminė, kad smarkiai skiriasi ir gimimo ir laidojimo tradicijos: „Kai musulmonų šeimoje gimsta vaikas, esama daug įvairių ritualų. Vienas jų – vaikui sulaukus metukų, jo kojytės supančiuojamos ir tas raištis simboliškai perpjaunamas, šio papročio reikšmė – vaikas jau gali laisvai vaikščioti. Musulmonų šeimose jau šiek tiek vyresniems vaikams atlieka apipjaustymą.“
Anot pašnekovės, unikalios ir laidojimo tradicijos, mirus žmogui moterims draudžiama artintis prie kūno ir laidotuvėse gali dalyvauti tik vyrai: „Ši tradicija gyva ir dabar – moterys laidotuves gali stebėti tik per atstumą, o į kapines ateiti tik tuo atveju, jei laidojamas žmogus buvo ne musulmonas. Velionis laidojamas nuogas – kaip atėjai į šį pasaulį, taip turi ir išeiti. Kūnas paparastai susukamas į dvidešimt metrų balto audinio ir suvyniojamas į kilimą. Laidoja ne karste, kūnas į kapines nešamas ant tokio „padėklo“ ir paskui nuleidžiamas į kapo duobę.“
Pašnekovės teigimu, kazachiškose kapinėse nėra europiečių akiai įprastų paminklų, o vietoje jų statomi tradiciniai kulto statiniai: „Tai statiniai, statomi iš plytų ir šiek tiek primanantys koplyčias. Viskas dekoruojama labai prabangiai, dėliojamos įvairios mozaikos iš spalvotų plytų. Keliaujant iš toli matyti stepėje stūksančios kapinės.“
Kiaulės prisilietimas – blogas ženklas
Dar vienas pašnekovės atmintyje įstrigęs epizodas, susijęs su musulmonų papročiu nevalgyti kiaulienos: „Apie tai, kad būtų valgoma kiauliena negalėjo būti nei kalbos, bet net ir pačios kiaulės prisilietimas buvo laikomas negeru ženklu. Pamenu, mama augino vieną kiaulytę, kurios kiaulė nenorėjo žindyti. Mama ją išmaitino iš rankų ir šitas gyvulys priprato prie žmonių – iš paskui bėgiojo kaip šuniukas. Kartą tėvai laukuose grėbė šieną ir ta kiaulė buvo netoliese, atėjo kazachas, o ji pribėgo apuostyti jo batų. Kilo didelis skandalas, kazachas puolė purtyti ir draskyti ir plauti savo batą. Dabar laikai pasikeitė – šiuo metu jie valgo lašinius: ir senesnieji ir jaunesnieji juos labai mėgsta.“
Pašnekovė užsiminė, kad tradicinių švenčių šventimas sovietmečiu vyko tyliai: „Tik neseniai pradėtos vėl švęsti tradicinės šventės, viena svarbiausių – pavasario šventė Nauryz, kuri švenčiama kovo 22-ąją. Tai simboliška metų pradžios šventė, kai statomos stilizuotos jurtos ir visi vaišinasi tradiciniais patiekalais. Šios šventės metu verdama tokia ypatinga sriuba, kurioje būtinai turi būti septyni komponentai: kruopos, sviestas, mėsa, airanas ir t.t. Taip pat arklienos patiekalai, geriamas kumysas.“
Arbatos gėrimas – svetingumo išraiška
Kazachai turi tradicinį arbatos ruošimo būdą: arbata būna labai stipri, patiekiama su pienu iš tradicinių, dubenėlius primenančių, indų. „Arbata pilstoma mažais kiekiais, taip siekiant parodyti svečiui, kad jis gerbiamas. Jei arbatos įpilama iki kraštų, vadinasi šeimininkas nori, kad svečias išgertų ir iš karto išeitų. Tai parodo, kad svečias nepageidaujamas. Arbatos gėrimo ceremonija turi savo ritualą – prie „samavaro“ paprastai sėdi marti, kuri pilsto arbatą ir kiekvienam svečiui įpilama į jo indą, supainioti svečių indų šiukštu negalima. Išgėrus arbatą indas paduodamas šiai moteriai ir ji vėl įpila arbatos. Taip arbata gurkšnojama visą vakarą, bendraujama.“
Moteris pasakojo, kad pagal kazachų tradicijas moterys ir vyrai net nesėsdavo prie vieno stalo, bet šių dienų visuomenėje tokių papročių nebesilaikoma: „Jaunimas Kazachstane labai šiuolaikiškas, bet iš senųjų tradicijų liko pagarba vyresniam žmogui, ko kartasi pasigestu Lietuvoje. Viešajame transporte įlipusios močiutės stoviniuoja visą kelionę, o Kazachstane vieta atsirastų iš karto.“
Moters teigimu, šiuolaikinis jaunimas Kazachstane dabar labai rūpinasi savo tautinės tapatybės išsaugojimu – esama kazachiškų mokyklų ir darželių, kuriuose mokoma kazachiškai skaityti ir rašyti. „Antroje klasėje buvau mokoma kazachiškai rašyti ir kalbėti, bet taip ir neišmokau. Ir dabar namuose turiu kazachų kalbos vadovėlį. Jų kalba labai „kieta“, nes kilusi iš tiurkų kalbų“, – išsitraukusi nedidelio formato knygelė moteris sklandžiai perskaito keletą frazių šia lietuviams egzotiška kalba.
