Turėti tiek daiktų, kiek turi kiti žmonės, dažnam – absurdiška. Šiaulių nakvynės namuose gyvenanti Janina Gertrūda Čyžauskienė turi jų tiek, kad ir pati vargu ar suskaičiuotų. Tačiau po to, kai socialinės darbuotojos ėmėsi tuos daiktus nešti į konteinerį, moteris sunerimo – išnešti ne tik vertingi daiktai, kokybiški drabužiai, bet dingo ir pinigai. Deja, kai psichiatrai gali diagnozuoti kaupimo maniją, anot psichiatro Vytauto Bartkevičiaus, kalbėti apie vertingus ir reikalingus daiktus būtų nerealu.
Mano daiktai – vertingi
Prosenelio gimtadieniui Janina Gertrūda Čyžauskienė ruošiasi iš anksto. Nakvynės namuose gyvenanti moteris tik pastogės savo neturi, tačiau sudėjusi rankas nesėdi – ji daržuose talkina, obuolius skina, malkas padeda sukrauti. Tad užsidirba ir turi iš ko gyventi.
„Mes ruošiamės švęsti prosenelės 100 metų jubiliejų“, – pasakoja šiaulietė. Šiai šventei pirkusi ir alkoholio. „Pati aš jo niekada nevartoju, bet per jubiliejų be „čėrkutės“ – negerai“. Tačiau ne tai moteriai svarbiausia. Ji pirko jubiliejui ir vertingų drabužių, nusipirkusi ir tris dideles baltas žvakes – stalui papuošti.
Moteris planuoja nuomotis butelį ir iš Nakvynės namų išsikelti, todėl nuolat perka ir kitų vertingų daiktų – lovatiesių, užuolaidų, staltiesių.
Dabar visi jos vertingi daiktai, pasak J. Čyžauskienės, išmesti į konteinerį. „Vakar, 18.25 val. paėmiau iš budinčiosios raktą ir grįžau namo“, – pasakoja moteris. Deja, kambarys – beveik tuščias.
Vėliau moteris sužinojo, kad jos daiktus Nakvynės namų socialinės darbuotojos išmetė į konteinerį. „Aš nuėjau prie konteinerių, bet vertingų daiktų neberadau – tik nebereikalingi“, – sako moteris.
Dezinfekcija – būtina
Nakvynės namai – tokia vieta, kur dezinfekcija būtina. Socialinio paramos centro Laikinosios apgyvendinimo tarnybos (taip dabar vadinami Nakvynės namai) socialinė darbuotoja Jolanta Vasiliauskienė sako, jog dezinfekuoti svarbiausia ne bendro naudojimo patalpas – virtuves, tualetus, bet gyventojų kambarius, kuriuose ir yra vadinamieji „židiniai“.
„Mes apie tai informuojame žmones, prašome, kad iš palovių iškraustytų visus daiktus“, – sako J. Vasiliauskienė.
Tad ir šį kartą laikinojoje apgyvendinimo tarnyboje buvo atliekama kambarių dezinfekcija. „Yra kambarių, kuriuose – gausybė nereikalingų daiktų, tarp kurių veisiasi tarakonai, blusos“, – sako socialinė darbuotoja. Deja, toks kambarys – ne vienas. Kenčia nuo jų šeimininkų visas aukštas, nes parazitai greitai dauginasi ir sklinda.
Socialinė darbuotoja pastebi gyventojus, kurie kasdien namo grįžta su maišeliais, kuriuose – įvairiausi daiktai ne tik iš padėvėtų drabužių parduotuvės, bet ir iš konteinerių. Blogiausia, kad nešami ne tik drabužiai, bet ir maistas, kuris taip ir lieka maišeliuose – genda, pūva. Ir pūva ne tik produktai, bet ir drabužiai, nes paliekami ir drėgni, ir nešvarūs.
Yra žmonių, kuriems kiekvienas daiktelis, kiekvienas rūbelis svarbus, nors laikomas – tik po lova. Anot socialinės darbuotojos, tvarka tokio žmogaus kambaryje priklauso ir nuo to, su kuo jis gyvena. Jei kambario draugas netoleruoja netvarkos, nuolat ragina, kad nereikalingų daiktų nekauptų, tai ir dezinfekcijos metu nereikia iškuopti tokios begalės nereikalingų daiktų. O jei gyvena su ramiu žmogumi, kuris ir pats nėra labai jautrus netvarkai, nereikalingi daiktai kaupiasi labai greitai.
Laikinosios apgyvendinimo tarnybos socialinės darbuotojos, drauge su socialinių darbuotojų padėjėjais prieš dezinfekciją neša daiktus iš tokių kambarių, kuriuose jie kaupiami be saiko. „Kiekvieną maišelį turime patikrinti, apžiūrėti, kad į konteinerį nepakliūtų vertingų daiktų“, – sako socialinė darbuotoja, įsitikinusi, jog nei naujų žvakių, nei kokybiškų drabužių, o juo labiau pinigų neišmetusi. Ji teigia, kad išmetami tik sugedę produktai, supuvę ir beverčiai drabužiai, kurių kai kurių gyventojų kambariuose – begalė.
Nieko nenori išmesti
Padėti žmogui, kuriam kaupimas tapo manija, pasak Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro vedėjo Vytauto Bartkevičiaus, nelengva. Pirmiausia kenčia artimieji, jei žmogus gyvena ne vienas. Būna ir taip, kad žmogus kaupia ne tik beverčius, bet ir vertingus, tačiau jam nereikalingus daiktus – perka daug drabužių, avalynės, tačiau jų nedėvi – vaikšto su nudryžusiais drabužiais. O įsigytus naujus drabužius kabina į spintą ir sako, jog prireiks. Tačiau to neprireikia, o jau perka naują. Anot psichiatro, būna, jog žmogui, kuriam diagnozuojama kaupimo manija, diagnozuojama ir priklausomybė nuo pirkimo – žmogus eina pirkti ne tada, kai jam ko reikia, bet tada, kai jį apima nerimas, baimė, kai nori nusiraminti, įveikti jaudulį.
Kaupimo manija, pasak psichiatro, tam tikras organinis psichikos sveikatos sutrikimas, kurį lydi ir nuotaikos sutrikimas. Toks žmogus labai sunkiai atsisako įgytų daiktų. Nors jų, nereikalingų, pilni namai, bet pasiūlius susitvarkyti ir išmesti nereikalingus daiktus, toks nenorės atsisakyti nė vieno daiktelio.
Šis psichikos sveikatos sutrikimas, pasak V. Bartkevičiaus, gali ištikti ir dėl organinės depresijos. Tačiau gali išsivystyti ir per laiką, kai žmogus trokšta turėti daug daiktų, nes vaikystėje kažko labai stigo – drabužių, apavo, buities daiktų, maisto. Toks žmogus taupo daiktus, kaupia juos galvodamas apie tai, kad jie bus reikalingi ateityje.
Tais atvejais, kai daiktų atsikrato šeimos nariai ar, kaip šiuo atveju, socialiniai darbuotojai, nuovokos nepraradęs kaupimo manija sergantis žmogus būtinai eis į policiją, rašys pareiškimą, kaltins vagyste. Todėl psichiatras pataria niekada daiktų neišmesti, bet drauge aptarti kiekvieną daiktą ir drauge nuspręsti, kad jis tikrai nereikalingas. Tai, pasak mediko, ir būtų kelias sveikimo link – svarbiausia, pasak mediko, žmogų įtikinti, kad jis kaupia nereikalingus daiktus, kad jų reikia atsikratyti. Ypač, kai kyla higienos problemų.
Zita KATKIENĖ
