Kaip jūs vertinate šį kunigo K. Charamsos žingsnį?
Turėtume vertinti taip pat, kaip vertintume kunigą, pristačiusį savo meilužę. Tai yra tas pats. Ar heteroseksualus, ar homoseksualus kunigas prieš tapdamas kunigu žinojo įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė. Jeigu žmogus nepajėgia jų įgyvendinti, tada dera atvirai ir sąžiningai priimti sprendimą.
Jūsų manymu, homoseksualus kunigas turėtų tai pasakyti visuomenei ir pasitraukti?
O kaip jūs manote, kaip turėtų elgtis heteroseksualus kunigas? Manau, kad vienodai. Visus žmones vertiname vienodai ir visų teisės yra tos pačios, ir priimti įsipareigojimai lygiai taip pat galioja. Kiekvienas turi savo prigimtį – tad ir kunigui, turinčiam tam tikrą polinkį, visuomet reikia atsargumo ir apsisprendimo. Kiekvienas apsisprendžia: ar jis nori kurti šeimą, ar jis pajėgs būti kunigu, kuris prisiima celibato įsipareigojimą.
Kiek dažnai pats susiduriate su homoseksualiais kunigais?
Dar neteko susidurti. Nebuvo taip, kad ateitų kunigas ir sakytų, kad jis yra homoseksualus ir reikia kažką spręsti – nė vienas nėra atėjęs.
Kitas Lenkijos kunigas Tadeuszas Isakowiczius netgi yra parašęs knygą, kurioje kalbama apie tariamą ar esamą homoseksualių kunigų mafiją. Jis sako asmeniškai pažįstantis kelias kurijas, kur visi Bažnyčios tarnai, pradedant vyskupu ir sargu, yra gėjai. Galbūt homoseksualumas plinta tarp kunigų, kadangi jie privalo laikytis celibato, negali vesti moters, o ir nuolat yra supami kitų vyrų?
Reikia labai didelio atsakingumo apie tai kalbant. Jeigu kas nors sakytų: žinau ministeriją, kurioje visi – nuo ministro iki sargo – yra kyšininkai, korumpuoti, tada jo prašytų pirmiausia pateikti įrodymų. Negaliu teigti už visą pasaulį: tikrai galbūt kažkur yra homoseksualių kunigų, kaip ir kitokių kunigų. Čia reikia ir pasitikėjimo: suaugę ir brandūs žmonės, kurie priima kunigystės šventimus, apsisprendžia gyventi celibate. Nepaisant to, kad pasitaiko nuopuolių, aš turiu šviesų pasitikėjimą žmonėmis, kaip ir valdžios įstaigomis – dauguma yra geri, sąžiningi ir stengiasi, nepaisant to, kad atsiranda ir priešingų atvejų.
O kaip gi dėl celibato? Ar ne dėl jo homoseksualumas plinta tarp kunigų?
Reiktų pasiremti statistika ar tyrimais, ar iš tikrųjų tarp kunigų yra daugiau homoseksualų, nei likusioje visuomenėje? Čia yra dideli spėliojimai. Homoseksualiam kunigui, kaip ir heteroseksualų polinkį jaučiančiam kunigui, reikia budėjimo ir apsisprendimo. Kadangi bažnyčioje yra kunigai, kurie priima tą įžadą, labiau atkreipiamas dėmesys, kada iškyla vienas ar kitas atvejis kaip dabartinio Lenkijos kunigo atveju.
Praėjusį savaitgalį prasidėjo keturioliktoji Vyskupų Sinodo generalinė asamblėja, kurioje nagrinėjamas katalikiškas požiūris į šeimą, taip pat į tikinčias lesbietes ir gėjus. Galbūt Bažnyčia sušvelnins savo požiūrį į gėjus ir lesbietes?
Čia gal reikėtų daugiau aiškumo: tai yra sinodas, skirtas šeima, ir yra iššūkiai, kurie kyla šeimai. Kita sritis yra šeima šiuolaikinėje visuomenėje, kaip jai būti stipriai ir galiausiai yra šeima Bažnyčioje. Tai nėra sinodas vienokį ar kitokį polinkį turintiems asmenims nagrinėti. Aišku, yra tokių žmonių, ir tie klausimai iškils, bet tai nėra pagrindinė sinodo tema. Bažnyčios požiūriu, kiekvienas žmogus yra brangus, kiekvienas yra Dievo vaikas. Kaip sako Popiežius, Dievas neturi podukrų ar posūnių. Koks žmogus bebūtų, jis yra brangus, bet tai nereiškia pritarimo kiekvienam žmogaus elgesiui. Yra labai aiškus Bažnyčios pasisakymas: negalime diskriminuoti nė vieno žmogaus, bet homoseksualiems aktams labai aiškiai ir vienprasmiškai yra nepritariama.
Kaip, jūsų nuomone, turėtų elgtis tikintis homoseksualas?
Kaip turėtų elgtis heteroseksualus asmuo, turintis šeimą ir žvelgiantis į kitą vyrą ar moterį, lygiai taip pat turi elgtis ir homoseksualus asmuo.
Bet homoseksualas negali turėti šeimos – jeigu jis yra tikintis, greičiausiai nuolat gyvena norėdamas homoseksualaus partnerio, ir dar veikiausiai už tai save baudžia.
Daugelio dalykų negalime padaryti. Yra įvairūs polinkiai, tad žmogus turi apsispręsti, kuo jis vadovaujasi ir ko laikosi. Jeigu jis kaip tikintis žmogus suvokia, kaip jis turėtų gyventi, tai jo apsisprendimas yra gyventi nepasiduodant kiekvienam polinkiui. Manau, kad tai yra įmanoma.
O ar homoseksualus tikintysis turėtų bandyti pakeisti savo orientaciją, kad liktų Bažnyčioje?
Ne, apie tai nekalbama. Reikia atskirti du dalykus: homoseksualius polinkius ir homoseksualius aktus. Polinkis žmogaus visiškai neatskiria nuo Bažnyčios, bet, jeigu jis praktikuoja ir tai paverčia aktais, tai yra nepriimtina Bažnyčioje, to negalime priimti.
Tai jeigu yra tik polinkis, tai nelaikoma nuodėme?
Imkime vėl tą patį kunigą. Jeigu jis turi heteroseksualų polinkį, tai jo nepasmerkiame. Tokių kunigų yra absoliuti dauguma. Jie gyvena skaisčiai, praktikuoja savo tarnystę, tad dėl to, kad jis turi tokį polinkį, akmenimis jo neužmėtome. Natūralu, kad žmogus turi polinkį. Lygiai taip pat galioja ir homoseksualumo atveju – už polinkį niekas nėra nei baudžiamas, nei pasmerkiamas.
