Per metus pajutome bei supratome, kas yra krizė, tik nenorim apsiprasti su jos padariniais. Stebimės kardinaliai besiskiriančiomis įvairių specialistų prognozėmis apie ateinančius metus. Mėginame ir patys prognozuoti, mintyse surasdami Baltojo metalinio tigro metais deramą vietą ir savam Svajonių žirgui.
Kaip pranašauja astrologai, tie metai bus kupini kūrybingumo, atjautos ir dvasingumo. Bet, perspėja, kad nestigs ir to, ko nebūna naujamečiuose palinkėjimuose, - pykčio, agresyvumo ar maištingumo. Kaip bus, matysim. O kokie buvo prabėgę metai jiems asmeniškai ir jų nuomone, Lietuvai, ko tikisi iš Naujųjų, Eltai sutiko papasakoti keli Kaune, ir ne tik jame, gerai žinomi žmonės:
Dalia Poškienė - V. Kudirkos bibliotekos specialistė, renginių organizatorė, Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA) prezidentė:
- Buvo visko 2009-aisiais, tik labiausiai įsiminė tai, kas neša džiaugsmą. Mūsų asociacijos moterims ypač buvo džiugūs tokie faktai: LUMA skyriaus įsikūrimas Čikagoje ir skyriaus atsikūrimas Vilniuje, nes nuo šiol mūsų veikla nebus koncentruojama vien Kaune. Prabėgę metai leido prikelti iš atminties daug nepelnytai užmirštų vardų, prisiminti daugybę faktų, turėjusių didelę reikšmę Lietuvos kultūrai. Taigi, galim sakyti, patyrėme daug gražių kultūrinių atradimų, nes radome progų pagerbti ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje palikusius ar tebepaliekančius žmones. Ir dar kartą supratome, kad ir maža bibliotekėlė, jei tik joje dirba aktyvus, išradingas žmogus, gali nemažai bendruomenės labui nuveikti ir daug gero duoti kitiems. Ir tam jokios krizės nedaro įtakos.
Kitąmet tikimės gražiai paminėti atkurtos Nepriklausomybės 20-etį. Kuriame bendrus planus su LUMA moterimis tai padaryti ne tik Kaune ar Vilniuje, bet ir Čikagoje. Tikimės, kad 2010-ieji visose srityse ir visais lygmenimis bus kompetencijos bei kokybės darbe metais, tada ir rezultatų Lietuva geresnių nei ligi šiol sulauks.
Dr. Raimundas Kaminskas - Kauno miesto savivaldybės tarybos Antikorupcijos komisijos pirmininkas, aukštosios mokyklos dėstytojas:
- Nuo krizės tikrai nepavyko mums pabėgti, bet galbūt ją per daug sureikšminome. Buvo ne taip sunku, kaip pesimistiškai pranašauta. Beje, neseniai susipažinau su vienu garbaus amžiaus žmogumi. Tai - Vladislovas Deksnys - Štutfoho koncentracijos stovyklos kalinys. Kalbėjomės apie gyvenimą, apie laikmetį. Jis prisiminė: kaip ten, tame mirties fabrike, kuriame jis jaunystėje su pačiu Baliu Sruoga kalėjo, pro krosnį vienu metu "išeidavo" po 70 žmonių. Bet ir ten gyva buvo viltis, savižudybių nepasitaikė. Tai ponas Vladislovas man sakė: ne tokia ta dabartinė krizė baisi, kiek žmonės pasidarė palepę.
Taip, trūksta mums tikėjimo ir pasitikėjimo, blogiausia, kad prarastas pasitikėjimas vienų kitais ir valdžia. Lieka neatsakytas klausimas, ar viską padarėme, kad to nebūtų? Apie save galiu pridurti: ir dariau, ir stengiausi, todėl noriu būtent tikėjimo ir pasitikėjimo linkėti kauniečiams ir visos Lietuvos gyventojams ateinančiais metais. O tada ir gyventi bus lengviau.
Prof. Vidmantas Barauskas - Kauno medicinos universiteto Vaikų chirurgijos klinikos vadovas:
Praėję metai iš esmės mums tikrai buvo neblogi. Visi mes klinikoje dirbome gana daug ir sunkiai. Smagu, kad dirbom sėkmingai, darniai ir sklandžiai.
Esam optimistai ir tikim, kad ateitis tiek Lietuvos medikams, tiek kitų profesijų žmonėms bus viltinga. Sutinku su tais, kurie sako, kad pati Lietuva pernai prastokai atrodė ir pasirodė. Daug buvo pesimizmo, gąsdinimo. Manau, kur kas veiksmingiau viskas klostytųsi, jei pirmiausia patys aukščiausi šalies vadovai mažiau liūdesio skleistų. Verčiau paragintų žmones susitelkti ir tikėti, kad viskas bus gerai. Ne tokius sunkumus Lietuva išgyveno, išgyvensim ir šiuos.
Algimantas Astrauskas - įmonės "Pirmas žingsnis" savininkas, Lietuvos ortopedijos ir medicinos pramonės įmonių asociacijos prezidentas, asociacijos "Šviesuva" prezidentas:
- Jei atvirai, 2009-aisiais finansiškai turėjome pusę to, ką pasiekėme 2008-aisiais. Neslėpsiu, kad finansine prasme laukiame dar prastesnių už šiuos metų. Nes nelinksmų prognozių - kur kas daugiau nei optimistinių. Girdime, tiesa, ir apie šiokį tokį pakilimą bei ūkio atsigavimą, bet vargu ar jį matysime 2010-aisiais.
Iš prabėgusių metų įvykių, žinoma, ryškiausia buvo vėl pradėta sveikatos sistemos reforma. Keista iš šalies stebėti mitingus, kur viena ligoninė protestuoja, nes nenori jungtis prie kitos. Man, tarkim, kaip galimam pacientui, visai vis tiek, kokia iškaba kabo prie sienos pastato, kuriame tikiuosi gauti kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų. Juolab vis tiek, ar buhalterių, sujungus ligonines sumažėjo ar padaugėjo. Kur kas svarbiau, kad medicinos personalas turėtų normalias darbo sąlygas ir gautų tinkamą atlygį už darbą.
Man asmeniškai visai nepatinka pasakymas "kad tik dar blogiau nebūtų". Kas dar gali blogesnio nutikti? Gal tiksliau sakyti "kad tik nenumirtume"? O jei be sarkazmo, tai turim suprasti: reikia viską daryti, kas privalu. Dirbti, ieškoti, mąstyti, ir tikrai bus geriau. Mums, mūsų vaikams ir, žinoma, - visai Lietuvai.
Kęstutis Betingis - Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras:
Jei prabėgusius metus vertintume pagal tai, kaip dirbo teisminio tyrimo institucijos, prokurorai, tai jų pasiekti rezultatai - geresni nei 2008-aisiais. Išskyrus, žinoma, tą spalio įvykį, kai buvo nužudytas teisėjas ir viena moteris, kai buvo kėsinamasi nužudyti dar du žmones. Galima sakyti: būtent po to ir įvyko krizė, kai vertybės ir tiesos ieškojimas apsivertė aukštyn kojomis. Kai nesulaukus tyrimo duomenų, iš aukštų tribūnų liejosi kaltinimai dėl tariamo nemokėjimo dirbti, nekompetencijos. Kai kurių valstybinių institucijų pareigūnai reiškė savo nuomones, neturėdami tam nei pagrindo, nei prielaidų. Į metų pabaigą ir toliau vienokiu ar kitokiu būdu duodami smūgiai prokuratūrai. Teisinė institucija palaipsniui naikinama, kompetencija, pastangos, darbas lyg ir nebeturi reikšmės. Užtenka kažkam sušukti "muškim", ir muša. O įtariamas sunkių nusikaltimų padarymu asmuo tampa garbinamu herojumi.
Tigro metais noriu palinkėti visiems kantrybės, stiprybės ir užtikrinti, kad visos mūsų institucijos dirba nuoširdžiai, stengiasi padėti žmogui. Galiu garantuoti: prokuratūroje ir toliau viskas bus daroma, kad gyventojams būtų suteikiama tinkama pagalba. Tik dar būtų gerai, jei prie to prisidėtų ir politikai. Tie, kur Seime, - išleisdami gerus įstatymus. Linkiu visiems gerų ir teisingų metų.
Prof. Giedrius Kuprevičius - kompozitorius, Kauno technologijos universiteto Humanitarinio fakulteto dekanas:
Sukaupti dėmesį ir susiorientuoti situacijoje dabar moka tik tie, kurie tai suvokia. Labai daug procesų vyksta lyg ir be mūsų, lyg šalia, nors esame tų įvykių dalyviai, o kai kada - ir autoriai. Užgriuvusi faktų lavina nebepalieka laiko jų interpretacijai ar vertinimui - faktai veja faktus, įvykiai įvykius, dienos dienas.
Sakome - suspėsime iki Kalėdų, netrukus po Velykų, tuoj po Vėlinių, Užgavėnių, Žolinių, Joninių... Atrodo, suskaidėme savo gyvenimą "iki" ir "po". Tačiau šventės pralekia taip pat, tik kaip faktai, na, paspalvinti kokia pramoga ar vakarėliu. Laikas bėga šalia. Tad ir Kalėdos, ir Naujieji liks tik kaip dar vienas atskaitos taškas "po" ir "prieš". Ar tai ką keičia, turtina, ugdo? Kokia viso to filosofija, jei atmestume jų grynai buitinius įvykius? Kokią prasmę praneša mums švenčių ženklai?
Humanitarinių mokslų fakulteto studentai prieš šias Kalėdas kaip niekad šauniai papuošė rūmus, net prakartėlę įrengė. Tokia jauki, su stovylomis, iliuminacija. Lyg kokioje bažnyčioje. Štai ir pagalvojau - o kuo universitetas ne Bažnyčia? Juk čia skamba žinių maldos (paskaitos), ugdytiniams suteikiami sakramentai (diplomai), čia vyksta pirmosios rekolekcijos (seminarai, laboratoriniai darbai). Juk tai - tikriausi sakraliniai vyksmai, jei taip į juos būtų pažiūrėta. Gal bus pažiūrėta?
Sutikim, už Naujuosius tikrai svaresnės yra Kalėdos - sena ir graži agrarinė šventė. Tikėjimai ir papročiai liudija tikėjimą Saulės atgimimu. Pasaulis Kalėdas kaip Kristaus gimimo prisiminimą švenčia nuo IV m. eros amžiaus, o Lietuvoje jų lietuviškas vardas susietas su Naujųjų metų šventės sakralumu.
Prisimename, beldėsi į mūsų langus kalėdotojai. Atidarėme duris, kvietėme vidun. "Atėjom pas tamstą ne gerti, ne valgyti, bet tamstą pasveikinti... Sveikinam tamstą su gera motera ir su gražiais vaikais. Tegul tamstą Viešpats užlaiko dėl mūsų laimės" - taip pasisveikindavo anksčiau.
Kas iš šio gražaus papročio beliko, - patys jaučiame. O kas belikę iš mūsų darbų, jaukumo, savitarpiškumo, linkėjimo siekti aukštesnių prasmių, įgūdžių, gerovės? Šie geri klausimai turi atsakymus. Jie glūdi mumyse, jei tik panorime suvokti pasibeldusiojo į langą intencijas ir atidariusiojo pasibeldusiems duris dovanas. Gražių naujienų, gerų faktų, sėkmingų metų visiems mums, mielieji!
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Birutė Mačienė.
