Veterinarijos gydytojas rodo iš narvelio besiropšiančias dvi ilgauodeges. Gyvūnų globėjai pakraupę – jiems apie šį radinį pranešė gyventojai, dekoratyviąsias žiurkes su visais graužikų namais išvydę tiesiog išmestas prie konteinerio Plechavičiaus gatvėje.
„Buvo rasta šalia konteinerio dvi dekoratyvios žiurkės su visu narveliu, su inventoriumi, su pašaru… kažkas atsikratė, išmetė kaip šiukšlę, džiaugiamės gal tik tuo, kad ne į patį konteinerį, nors būtų ir nepastebėtos“, – pasakoja veterinarijos gydytojas Giedrius Survila.
Žiurkės sveikos, guvios ir draugiškos. Kodėl žmonės nepasivargino jų kam nors padovanoti, o atsikratė – lieka mįslė.
Vos paskelbus, kad šie smalsūs graužikai ieško naujų namų – norinčiųjų priglausti atsirado net keletas.
„Reikėjo įdėti šiek tiek pastangų. Tiesiog paviešinti, kad nėra galimybių auginti toliau štai šitų gyvūnėlių ir, galėjo padovanoti, tai ir socialiniai tinklai, daug yra organizacijų, kurios pagelbėtų, o žmonės pasirinko tokį paprasčiausią sprendimą, išmesti kaip daiktą nereikalingą – tai va dėl to liūdna“, – teigia G. Survila.
O štai į gyvūnų priežiūros centrą „Nuaras“ atskuba ir būsimoji graužikių savininkė. Pasiimti naujų augintinių moteris atvyko kone šimtą kilometrų – iš sostinės į Kauną. O čia kaip mat užsimezga pokalbis – žiurkiukės viena per kitą skleidžia štai tokius garsus.
Moteris sako iš karto nusprendusi auginti šias dvi nuskriaustas graužikes, mat jų istorija sujaudino:
„Aš pati esu žiurkė pagal kinų horoskopą, tai čia kaip ir mano toteminis gyvūnas.“
Šios naujokės papildys jos jau turimų graužikų būrį – mat yra reto spalvų derinio:
„Auginu žiurkes, turiu kelias ir labai domiuosi žiurkėmis, man labai patinka ta spalvų įvairovė jų, ir būtent oranžinių, geltonų žiurkių Lietuvoj nėra daug, ir aš kai jas pamačiau, iš karto puoliau skambinti, kad tik man atitektų.“
Abi ilgauodegės vos išleistos iš narvelio, jaukiai įsitaiso ant naujos šeimininkės rankų. Šmirinėja, visur kaišioja nosį. Vitalija apžiūri abi ilgauodeges. O ir veislė jų, kaip sako moteris, išskirtinė:
„Jos yra su damba ausytėm, jos nulėpusios, ne stačios jos yra šiek tiek retesnės, įdomesnės.“
O štai ir dar vienas narvelis, tik jame kitos rūšies švelniakailiai graužikai. Tai šinšilos, kurias „Nuaro” darbuotojai parsivežė iš Kleboniškio miško – čia kaunietis išvydo prie keliuko tupintį mažą jaukų gyvūną:
„Žmogus vaikščiojo, poilsiavo ir sako matau kažkoks gyvūnėlis bėgioja, suprato, kad tai ne laukinis, o naminis gyvūnas šišila, dekoratyvus. Atvykus ekipažuo, sako, o dar viena gretimais bėgioja.“
Gyvūnėliai greičiausiai taip pat išmesti. Šie du jaučiasi ir atrodo puikiai. Ir pasiruošę iškeliauti pas naujus šeimininkus.
Kiek vėliau ir prieglaudos Lesė darbuotojai pranešė priglaudę dar vieną nelaimėlį šinšilą. Beveik iš tos pačios Kleboniškio vietos. Ši vargšiukė, buvo tokia permirkusi nuo lietaus, o kailyje knibždėjo gausybė kirmėlių, per jas neteko ir akytės.
Šinšila itin prastos būklės, paaiškėjo, kad tai maitinanti patelė, tačiau aplink mažylių nerasta. Dabar gyvūnėlį nuolat globoja darbuotojai – tikisi, kad ji pasveiks. Prieš pora mėnesių visi priblokšti stebėjo bemaž šimto šinšilų likimą, kurios rastos miške Žemaitijoje.Jomis kažkas taip pat atsikratė miške tiesiog pasmerkdamas pražūčiai. dalis jų, deja, ten ir žuvo. Specialistai sako, kad žmonių abejingumas, kai atsikratoma dekoratyviniais ar egzotiniais gyvūnais- glumina.
„Nueiti į turgų ir nusipirkti už kelis eurus vėžlį, ar nebrangų žiurkiuką ar žiukėniuką, ar šinšiliuką, jie nejaučia jokios atsakomybės. Be abejonės, tie gyvūnai dažnai kainuoja pigiau nei eilinis telefonas ir žmonės juos keičia, kaip daiktus. Piktina tas žmonių nesakingumas, juk tokie gyvūnai patekę į laisvę visada žus, jie tiesiog neišgyvens“, – kalbėjo „Nuaras“ direktorė Jurgita Gustaitienė.
Gyvūnų globėjai randa išmestų ir žiurkėnų, jūrų kiaulyčių, papūgėlių, dekoratyvinių triušių, vėžliukų. Kartais ir egzotinių roplių ar vorų. Nors šie dažniausiai progai pasitaikius pasprunka patys.
