Kaip atrodo, miglų pūtimo metas beveik jau ir baigėsi, gražios saviapgaulės kupinas laikotarpis išsikvėpė, įžengėme į naują etapą, kai kaukės nusiimamos ir pasidedamos šalia. Nusikaukėjimas, tampantis tendencija! Galima, žinoma, abejoti dėl to, ar taip pavadintas procesas išties įgis visuotinį ir negrįžtamą pobūdį (ar tai išvis yra kažkas panašaus į procesą, o ne vien tik nesuvaldytos nuovargio konvulsijos), tačiau kai kurie ryškūs momentai, tarsi ir žadantys naują politinio diskurso stilistiką, patraukia dėmesį. Štai pavyzdys, esantis iškart po ranka. Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) vadovas Remigijus Šimašius LRT internetiniame dienraštyje lrt.lt padaro stulbinantį savo cinizmu, savotiškai idealizuojantį nusikalstamą veiklą pareiškimą, jog esą visuomenės pasisakymai prieš neįteisintas statybas, taip pat plačiai aptartas vieno verslininko nelegalios pirtelės nugriovimo atvejis gali būti prilyginami kaip tik liūdnos istorinės šlovės, taigi žinomai atgrasiems raganų persekiojimo procesams. Tokio palyginimo logika čia labai elementari: esą raganomis ir raganiais anais laikais buvo laikomos išsiskiriančios iš minios, neordinarinės (etimologinis išaiškinimas skelbia net taip: reginčios) esybės, kurioms paprasti žmogeliukai visados pavydi ir keršija; reikia suprasti, tokie pat, kitaip tariant, pozityviai prieš kitus pirmaujantys yra nelegalių statybų pirmeiviai, nuo savęs čia vis tik pridurčiau, gobšumo dvasios apsėstos personos. Taigi, kaip matome, jokio burbulo pūtimo apie viską gelbstinčią ir visus sutaikančią laisvosios rinkos galią čia jau nelieka, tuščiai neeikvojamas tam reikalui nė vienas žodis, atidedamos į šalį visos įprastos kalbos apie būtinybę pirma iškepti pyragą, o po to dalytis ir t. t., ir pan., bet labai aiškiai išsakomas veiklos orientyras – griebk, čiupk, sprink, nekreipdamas dėmesio į bendrus susitarimus, visuotinumą kuriančius principus ir esamus įstatymus. Laisvosios rinkos ideologiją plastiškai pakeičia išlaisvintų instinktų apologetika, žmogaus prigimtį nususinanti kraštutinio iškrypimo riba užbrėžiama kaip puoselėtina norma. Žinant, jog LLRI rekomendacijomis naudojasi, šio instituto klientais yra šalies vyriausybė, o taip pat Prezidentūra, paminėtas metamorfozės atvejis išties yra dėmesio verta faktas.
Kaip atrodo man, R.Šimašius pastebimai praturtina konceptualaus kalbėjimo žodyną, tame pačiame straipsnelyje pastebėdamas, jog teisiškai netinkama veikla gali būti tinkama ekonomiškai, bandydamas įpiršti nuomonę, jog teisinio legalumo motyvus gali pavaduoti ekonominio tikslingumo motyvai. Iš tiesų, nesunku įsivaizduoti, jog, pavyzdžiui, žmogžudystė, kiti koktūs nusikaltimai gali būti racionaliai suplanuoti ir tobulai įvykdyti siekiant ekonominės naudos, tačiau – drįsčiau ginčytis – pats racionalizacijos faktas nedaro tokių veiksmų pateisinamais jokiu atskiru požiūriu. Tiesą sakant, ginčytis čia nėra dėl ko, neką tokie ginčai galėtų pakeisti įtikėjusio žmogaus pažiūrose, daug įdomesnis dalykas vis tik yra pats apsisprendimas kalbėti jau nevyniojant žodžių į vatą, intriguojantis momentas yra laiko ir vietos faktorius populiarinant štai tokio pavyzdžio teisinio nihilizmo idėjas. Kyla įspūdis, jog tokių kontraversiškų įsipareigojimo civilizuotumui požiūriu minčių išviešinimas šiuo atveju yra sinchroniškas nutikimas bendresnio pobūdžio ciniškos dvasios išlaisvinimo procesui, kurį dar labiau akivaizdžiu pavidalu šiame kontekste manifestuoja kaip tik naujosios formacijos visuomeninio transliuotojo vadovybė, nusprendusi iš TV ir radijo transliacijų pašalinti išskirtinai įdomias, visuomeniniu požiūriu neabejotina pačias aktualiausias, plačiausio žiūrovų ir klausytojų rato dėmesio susilaukusias analitines Dariaus Kuolio laidas (nesakau, jog tarp šių atvejų yra koks nors tiesioginis priežastinis ryšys, traktuokime tokią įvykių dermę kaip ratilais sklindančios ,,išsilaisvinimo“ dvasios pavyzdžius, kai vieną kartą nuspendžiama jau neapsimetinėti kitokiais, bet, - nusiplėšiant daugiasluoksnę kaukę nuo veido, - pasauliui tiesmukai siekiama primesti egoistiškai įsisąmonintą savo valią, nežiūrint tos aplinkybės, jog pastaroji radikaliai prasilenkia su daugumos žmonių interesais). Kas teikia postūmį tokiam ,,išlaisvėjimui“?
Gali būti, jog mes jau pažįstame tuos pačius ,,veidus“, įgrisusius veikėjus ir vienas kitą taip akivaizdžiai, kad bet koks apsimetinėjimas tampa nereikalinga našta, niekur nepriderančiu griozdu. Savo ruožtu akivaizdžiai išryškinus priešpriešos liniją, gali savaime sukilti pagunda pasimatuoti jėgas – kas ką? Vis tik žiūrint atsitokėjusio žmogaus akimis, nesunku būtų suprasti, jog, pavyzdžiui, Siaurusevičiui Kuolys yra daug kartų reikalingesnis nei, tarkime, Kuoliui Siaurusevičius ne tik dėl tos savaime suprantamos aplinkybes, kad talentingas laidų vedėjas įnirtingos televizijų konkurencijos sąlygomis yra brangintina Dievo dovana, bet dar labiau dėl to, jog naujajam direktoriui sukvietus iš visų pašalių panašaus į save kirpimo žygeivius, Kuolio vardas tampa diapazono vardu, leidžiančiu manyti, jog ši televizija dar nepatapo suvis vienatakte ir vienaląste siaurovizija. Kalbame ne tik apie politikos nuomonių įvairovės užtikrinimą, bet taip pat apie skonio recepciją. Tačiau, kaip atrodo, tarpininkaujant beveidei amorfiškai tarybai, naujoji visuomeninio transliuotojo komanda išvis pasiklydo subjektyvumo labirintuose, vardan bravūros ir noro parodyti savo ,,kietumą“ mesdama įžeidžiamą iššūkį platiesiems visuomenės sluoksniams. Taigi gali būti, jog įvykiams sparčiai rutuliojantis toliau ta linkme mus užklups reikalas pradėti galąsti dispozicijoje esančias šakes, šį, anot garsaus rašytojo, taikų darbo įrankį miežti mėšlui.
O vis tik esu įsitikinęs, jog tam tikra veidmainystės dozė socialiniuose žmonių santykiuose, ypač įvairūs ritualiniai jos pavidalai kartais yra net labai reikalingas instrumentarijus siekiant amortizuoti išryškėjusias prieštaras. Socialinių vaidmenų balanso užtikrinimui reikalingos daugiau ar mažiau ištobulintos socialinės kaukės. Sėkmės sąlyga čia taip pat yra gera valia, kultūrinis išprusimas, įsipareigojimas konsensuso idėjai. Apie tai kalbėdamas vėl prisimenu, jog prabėgo jau beveik pora metų nuo to momento, kai žinomi Lietuvoje kultūros žmonės viešai kreipėsi į aukšto rango šalies politikus ir teisininkus, prašydami užtikrinti Gintaro Beresnevičiaus žūties aplinkybių visapusišką ištyrimą. Nejaugi kažką pražiopsojau, tačiau neteko nieko girdėti apie viešą atsaką į šį kreipimąsi, kaip atrodo, niekas iš valdžios žmonių nematė reikalo net suvaidinti apsikeitimo nuomonėmis ritualo, pademonstruoti savo nuoširdų ar nenuoširdų rūpestį ir solidarumą su kultūrininkais. Jokio atsako, niekas nepasakė kol kas nė ,,kriu-kriu“...
