Humanistinės organizacijos „Laimingas žmogus“ bei netradicinių laidotuvių „Lydėtuvės“ viena įkūrėjų Elena Patamsė sako, kad jai tikėjimas yra būdas lengviau ištverti skaudžius gyvenimo įvykius. Anot jos, gilus tikėjimas gali padėti ištverti skausmą, baimę ar nežinomybę, tačiau ne visiems religija yra reikalinga: „man artimiausias požiūris yra humanistinis, teigiantis, jog religija yra netinkamas pagrindas daryti sprendimus, o juos priimti galima remiantis etika, mokslu ir, tiesiog, teisingumu”.
Vilnietė teigia, kad jos aplinkoje yra nemažai nereligingų asmenų, kuriems įrašas bažnytiniuose metrikose yra mažai reikšmingas.
„Mano aplinkoje nemažai ateistų, agnostikų ar nereligingų asmenų, kuriems įrašas bažnyčios metrikose tas pats, kas, tarkime, įrašas kokiame nors vienaragių tarybos orakule, jei tuo netiki, tai nieko nereiškia. Jie nemato priežasties išbraukinėti iš sąrašų, kurie jiems neegzistuoja. Tik skirtumas tas, jog vienaragių taryba nėra viena galingiausių institucijų žemėje, kuria seka virš milijardo žmonių. O pastaroji, mano manymu, turi per daug nuolaidų, įtakos politikoje ir per didelę neatskaitomybę, kad toliau liktų tokia pati. Ir tą žmonės pastebi, tuo piktinasi ir dėl to prašo apostazės, kurios mastas tikrai augs“, – teigė E. Patamsė.
Ji pasakoja, kad jai priežasčių eiti apostazės keliu buvo įvairių, viena iš jų ta, kad moteris nebuvo religinga ar tikintini.
„Priežasčių prašyti apostazės buvo įvairių. Pirmiausia, esu netikinti, nereliginga ir nepritarianti bažnyčios dogmoms, tad maniau, kad teisingiausia buvo atsiskirti. Antra, aplink apostazės procesą sklandė daug konspiracijos teorijų, neva bažnyčia nenori paleisti iš savo gniaužtų, atsisako bendrauti ir panašiai, tikiu, jog gali būti pavienių atvejų, kai kunigai piktybiškai trukdo apostazės procesui, bet nemanau, kad tai yra taisyklė. Tad man parūpo pačiai išsiaiškinti, o ne tik klausytis nuogirdų. Norėjau turėti asmeninę patirtį, kad galėčiau ja pasidalinti su kitais.
Trečia, apostazė yra tam tikras pareiškimas bažnyčiai ir aš norėjau jį pareikšti. Jei atsiras daugiau prašančių apostazės, o manau, jog taip ir bus, tai jau sudarys rimtą argumentą, jog visuomenė nėra patenkinta bažnyčios veikla. Ir ketvirta priežastis – pati domiuosi genealogija ir tenka dažnai vartyti santuokos, mirties ar krikšto metrikas, tad pagalvojau, jei po kelių šimtų metų mano provaikaičiai atsivers mano krikšto įrašą ras įdomią, ir svarbiausia, teisingą, mano gyvenimo detalę”, – sako ji.
E. Patamsė sako, kad atsiskirti nuo bažnyčios nebuvo sunku, viskas ėjosi sklandžiai, tačiau, nors ji ir nesulaukė apkalbinėjimų ar smerkimo iš aplinkos, pridūrė, kad dažniausiai tikybos atsisako užsienyje gyvenantys lietuviai, kurie nenori mokėti mokesčių bažnyčiai.
„Aš pati nesusidūriau su jokiais sunkumais, procesas buvo paprastas ir sklandus. Nesulaukiau jokio smerkimo ar atkalbinėjimų, kaip tik su kunigu pakalbėjome apie apostazę, jis paatviravo, kad apostazės prašo nemažai užsienyje gyvenančių lietuvių, kurie nenori mokėti mokesčių bažnyčiai”, – pasakojo ji.
Vilnietė teigia, kad apostazė nepanaikina krikšto, jis yra suteikiamas visam gyvenimui. Verta žinoti, jei ateityje persigalvosite ir vėl pradėsite tikėti, kunigas lygiai taip pat išbrauks apostazės įrašą ir šalia pažymės, kad vėl priimate tikėjimą.
Paprašius apostazės negalima tapti krikšto tėvais, imti komunijos ir eiti išpažinties. Taip pat rekomenduojama apie savo sprendimą perspėti artimuosius, kad šie jūsų mirties atveju nesikreiptų į bažnyčią, nes jos paslaugų negalės gauti”, – sakė E. Patamsė.
