Didžioji pavasario šventė – Velykos – dažniausiai švenčiamos balandį, o paskutinis sekmadienis prieš jas būna Verbų sekmadienis, Verbinės, daugelyje Europos šalių vadinamas Palmių sekmadieniu.
Tai Kristaus garbingo įžengimo į Jeruzalę prieš kančią prisiminimas.
Evangelijoje rašoma, kad iš didžios pagarbos Mesijui žydų minios klojo jam po kojomis palmių šakas iš šaukė: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!"
Europoje tikėta, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo esama ir lietuvių liaudies papročiuose.
Verbų sekmadienis reiškia širdžių atvėrimo Kristui šventę. Į namus parsinešta pašventinta verba turi saugoti juos nuo visokio blogio. Tradicija Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Ja pasmilkomi kambariai, apeinama apie laukus. Senoji verba iš praėjusių metų yra pagarbiai sudeginama. Jokiu būdu jos negalima bet kur išmesti. Tradicija yra virtę verbų turgūs šventoriuose, bažnyčių prieigose.
Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Lietuviai turėjo daug pašventintos verbos naudojimo papročių: užėjus audrai su perkūnija ją degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį. Sėdami javus, verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių. Sukirsdavo šakele vaikams, kad jie greičiau augtų. Parūkydavo skaudamą dantį ar ausį, kad skausmas liautųsi. Aprūkydavo verbelės dūmais dedamus po višta perėti kiaušinius ir ją pačią. Dėdavo kopinėjamų bičių dūlin, kad bitės būtų sveikos. Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo pavasarį pirmąkart į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per vasarą sveiki išsiganytų. Įbedę abipus upelio po šakutę manė, kad upelio vanduo nuo to bus sveikesnis, švaresnis. Visa tai rodo gilų žmonių tikėjimą žalios šakelės sakralumu.
Gyva šios šventės tradicija ir mūsų dienomis: visų rankose amžinos gyvybės simbolis – žaliasis kadagys ar puošnioji vilnietiška verba. Pavasariškai pražysta miestų gatvės, žmonių veidai nušvinta lyg kokia nežemiška paslaptimi. Skambant sekmadienio varpams, verbų miškas liūliuoja per pamaldas bažnyčiose.
Tradicija yra virtę verbų turgūs šventoriuose, bažnyčių prieigose. Akys raibsta nuo grožio, formų ir spalvinių derinių įvairumo.
Šiųdienis verbų, ypač meniškųjų kompozicijų, panaudojimas gyvenime – tai akivaizdus pavyzdys to, kaip tautos senosios tradicijos transformuojasi, įgyja naujų prasmių, išreiškiančių dabarties žmonių dvasinius poreikius.
