Stokodami operatyvios ir tikslios žemės ūkio statistikos, prieš maisto prekių gamintojų ir prekybininkų diktatą neturi patikimų argumentų nei žemdirbiai, nei kontrolieriai, nei juo labiau vartotojai.
Regis, logiška, kad, brangstant žaliavoms, turėtų brangti ir iš jos pagaminti produktai mažmeninės prekybos rinkoje. Bet kiek, kada ir kieno iniciatyva, žino tik šią tiesą deklaruojantys gamintojai ir prekybininkai. Jiems kaltinimus iš aukščiausių tribūnų gali žarstyti ir Vyriausybės vadovas, ir žemės ūkio ministras, ir Konkurencijos taryba, bet kaip nuo žąsies vanduo – verslas ir pats skatina gandus apie žaliavų brangimą, nes tai visada patogi proga papildomai užsidirbti.
Ne iš piršto laužta
Prieš prekybininkų ir perdirbėjų argumentus nepapūsi: visos pasaulio agentūros trimituoja apie grūdų, kukurūzų, grikių, pieno kainų šuolį. To priežastimis įvardijamas, kaip įprasta, didėjantis vartojimas Kinijoje, o šiemet dar prisidėjo sausra Rusijoje ir Ukrainoje – pasaulio aruode, iš kurio paprastai pasemiama apie ketvirtadalis tarptautinėje rinkoje parduodamų grūdinių kultūrų. Kitur derlių nuplovė potvyniai, škvalai. Brangstant pašarinėms kultūroms neišvengiamai kils ir mėsos kainos.
Bėda ta, kad paprasta logika diktuoja: kol kas mažmeninėje prekyboje guli prekės, pagamintos iš ankstesnio derliaus, gerokai pigesnio negu dabartinis. Tad ar lietuviai nepersistengia skubėdami? Ko gero, ir čia kaip visada esame pirmieji.
„Respublika“ prieš keletą dienų gavo pranešimą iš Latvijos, kuriame atpasakojamas pokalbis su šios šalies Prekybininkų asociacijos prezidentu Henriku Danusevičiumi. Anot jo, pasaulinės grūdų kainos bent jau Latvijoje duonos ir kitų miltinių gaminių kainų nepaveikė. Tačiau žemės ūkio produkcijos perdirbėjai tiekėjus jau perspėjo, kad nuo spalio košės pabrangs 20–56 proc., pieno produktai – 10, miltai – 11, o grikiai – gal net 98–130 procentų. Pasak H.Danusevičiaus, duonos kepėjai kol kas negavo pranešimų apie kainų augimą, tačiau jų produkcija turėtų pabrangti 10–15 procentų. Be to, neišvengiamai brangs kava, kakava ir saldumynai.
Nuo spalio, taigi visu mėnesiu vėliau, negu Lietuvoje. Tiesa, ir lietuviai rugsėjo pradžios šoku nė neketina apsiriboti – atseit čia tik žiedeliai, o tikrasis šuolis bus spalį.
Keista logika
Kol kas bent Statistikos departamento pranešimuose žaliavų kainų augimo nepastebima. Atvirkščiai, daugumos produktų supirkimo kainos rugpjūtį Lietuvoje buvo žemesnės negu prieš metus (žr. lentelę). Pas mus taip jau įprasta: brangs – vadinasi, jau pabrango.?
„Kalbama, kad maisto produktai brangsta dėl žaliavos brangimo. Taip, žaliavos kažkiek pabrango, bet ne tiek, kiek maisto prekės. Pavyzdžiui, grūdų kaina 14–20 proc. duonos savikainos, tad jei grūdai apie 40 proc. ir pabrango, tai galutinis produktas turėtų pabrangti ne daugiau kaip 5 procentais, juolab kad energijos ištekliai nebrango, atlyginimai buvo mažinami – vadinasi, mažėjo ir kitos gamybos sąnaudos. Panašiai ir pieno produktai. Brangsta labiau, negu reikia“, – komentuodamas kainų augimą, paprasta logika vadovaujasi Lietuvos žemės ūkio rūmų (LŽŪR) pirmininkas Bronius Markauskas.
Maisto prekių kainų didinimo iniciatorių argumentuose jis įžvelgia ir daugiau properšų. Anot jo, geras pavyzdys buvo 2007 ir 2008 m. sandūra, kai neva dėl Pietryčių Azijoje padidėjusios paklausos pakilus žaliavų kainoms sparčiai šoko maisto prekių kainos ir Lietuvoje. Tąsyk Konkurencijos taryba baudė maisto pramonininkų asociacijas už neteisėtą dalijimąsi informacija. Tačiau po pusmečio žaliavų kainos krito perpus, o parduotuvių lentynose – nė krust. Degalinėse, kad ir kaip koneveikiamose, kuro kainos, nors ir vėliau, vis dėlto nustatomos reaguojant į didmeninę kainą, kuri nustatoma pagal PLATT's (kainų vidurkį pagrindinėse naftos biržose). Maistininkai – iš kito molio?
„Ne tik mes, bet ir Europos Komisija dar 2008 m. išreiškė susirūpinimą, kad prekės nepinga, nors tam būtų visos sąlygos. ES mastu irgi pripažįstama, kad daugiausia dėl monopolinę galią turinčių prekybos tinklų prekių kainos nemažėja“, – sako B.Markauskas.
Perdirbėjų gudrybės
Tačiau jis, skirtingai negu mūsų valdžios vyrai, nelinkęs visų nuodėmių suversti vien prekybininkams. Juk savos logikos per daug neslepia ir perdirbėjai: „Kodėl turėtume pigiau pardavinėti vidaus rinkoje, kai geresnę kainą gauname eksportuodami!“ Štai jums ir dar viena priežastėlė, kodėl neretai kai kurios maisto prekės Vilniuje būna brangesnės už tas pačias prekes, tarkim, Osle ar Londone, ką ir kalbėti apie Taliną ar Rygą.
Pretenzijų perdirbėjams turėtų ir žemdirbiai. LŽŪR vadovas sakosi puikiai prisimenąs 2007–ųjų rudenį, kai pieno perdirbėjai, didindami kainas, tai irgi aiškino žaliavų brangimu, tačiau šiek tiek daugiau Lietuvos ūkininkams pradėjo už pieną mokėti tik kitų metų gegužę. Šiemet – ne taip drastiškai, tačiau pieno produktams pradėjus brangti rugpjūčio pabaigoje – šiek tiek kilstelėti natūralaus pieno supirkimo kainas ketinama tik nuo spalio.
Siūlo Europos Parlamentas
Pernelyg pašokusiomis kainomis susirūpino ir Europos Parlamentas. Praėjusį antradienį priimtoje rezoliucijoje parlamentarai konstatavo, kad maisto produktų kainos ne visuomet yra pagrįstos, ir ragina Europos Sąjungą ir jos šalis nustatyti deramą bendrovių ir asmenų teisinę atsakomybę už piktnaudžiavimą maisto rinkoje, kuris kenkia ir ūkininkams, ir vartotojams. Parlamentas „mano, kad prekių ir maisto produktų vartotojų kainų raida, neatitinkanti prekių kainų svyravimo, galėtų būti ženklas, kad maisto produktų tiekimo grandinėje nėra pusiausvyros“. Europos Parlamento rezoliucijoje Europos Komisija raginama pasiūlyti teisės aktus, kurie užkirstų kelią piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi rinkoje visais maisto grandinės etapais, įskaitant jo perdirbimą, tiekimą ir prekybą, taip pat įpareigotų ES maisto perdirbėjus, didmenininkus ir mažmenininkus kasmet teikti ataskaitą apie jų užimamą rinkos dalį.
„Didesnis visos maisto grandinės skaidrumas – esminis veiksnys siekiant pagerinti konkurenciją ir atsparumą kainų svyravimams“, – pažymima dokumente. Kad būtų išvengta nesąžiningų kontraktinių įsipareigojimų, europarlamentarai siūlo nustatyti standartines sutartis tarp ūkininkų, maisto perdirbėjų, tiekėjų ir prekybininkų. Taip pat siūloma iki 30 dienų sumažinti didžiausią leistiną laikotarpį, per kurį prekybininkai privalo atsiskaityti su maisto gamintojais.
Ką daryt?
Kiek Europos Parlamento balsas bus išgirstas, kiek praeis pro ausis – dar nežinia. Ko gero, norint pakeisti padėtį, veiksmingesnė būtų vietinė iniciatyva. Antai mūsų jau minėta Latvijos prekybininkų asociacija kreipiasi į Vyriausybę, siūlydama sumažinti pridėtinės vertės mokestį mėsai, pieno produktams ir bakalėjai.
Su panašiu prašymu kreiptis į Lietuvos Vyriausybę, matyt, nebūtų racionalu. Konkurencijos tarybos žygis prieš maistininkus ieškant kartelinio susitarimo užuomazgų greičiausiai primins audrą stiklinėje, juolab kad šios tarnybos vadovas jau apsidraudė, pareikšdamas, kad nustatyti tokį susitarimą labai sudėtinga.
Tačiau B.Markauskas mano žinąs, kaip padėtį būtų galima pagerinti iš esmės. Jo nuomone, didžiausia problema yra neturėjimas operatyvios statistinės informacijos apie derlių, jo nuėmimo eigą, supirkimo kainas. Pasak jo, rinkti tokią informaciją nebūtų sunki užduotis ir ŽŪR, juolab kad rūmai turi savo atstovų rajonuose, o ir ūkininkai turėtų jausti pareigą informuoti apie savo derlių. Apie tai planuojama kalbėtis su Vyriausybe.
„Tokia informacija būtų labai naudinga ir žemdirbiams derantis su žaliavos pirkėjais, ir kontroliuojančioms institucijoms, ir valstybei, nes dabar pernelyg daug spekuliuojama pranešimais iš tarptautinių rinkų, o apie realią padėtį vietoje tik spėliojama“, – sako LŽŪR vadovas.
Žemės ūkio produktų supirkimo kainų pokyčiai
2010 m. rugpjūtis, palyginti su 2009 m. rugpjūčiu
Produktai Palyginimas, proc.
Javai 18,6
Bulvės –26,3
Daržovės –18,2
Vaisiai ir uogos –54,5
Galvijai –0,9
Kiaulės –2,8
Paukščiai 9,0
Natūralus pienas 1,4
Kiaušiniai –1,7
Šaltinis: Statistikos departamentas
Kazimieras ŠLIUŽAS
