Nobelio premija suteikiama mokslininkui, rašytojui, politikui ar visuomenės veikėjui, kuris yra pasiekęs išskirtinių rezultatų, turinčių neabejotinos naudos žmonijai.
Labai retai mokslininkas gali tikėtis tokio apdovanojimo neskyręs bent trisdešimties metų (vidutinis premijos gavėjo amžius – 59 metai) konkrečios problematikos analizei, nepublikavęs bent keliasdešimties mokslinių straipsnių ir monografijų, bei nesulaukęs mokslo bendruomenės, o dažnai jau ir visuomenės, pripažinimo. Džordžas Beadle, gavęs Nobelio premiją už tyrimus apie genų vaidmenį reguliuojant biocheminius procesus ląstelėse, yra pasakęs, kad šį apdovanojimą gauti yra lengva – tereikia „stropiai studijuoti, gerbti savo DNR, nevartoti alkoholio, nerūkyti, vengti moterų ir politikos“. Taigi, ši premija dažnai tik pasako tai, kas ir taip yra akivaizdu – žmogus gyvenime daug ko atsisakė, buvo nuoseklus ir įžvalgus, sukūrė visuomenei svarbias žinias, metodus ar daiktus, bei sulaukė jos pripažinimo.
Praėjus tokį gyvenimo kelią netgi įspūdinga apdovanojimą papildanti pinigų suma – šiemet ji viršijo 3,2 milijono litų – jau nebūna tokia svarbi ir neretai yra paskiriama labdarai. Todėl Nobelio premija yra ne kas kita, kaip gelbėjimosi ratas mestas skęstančiajam, kuris jau pasiekė krantą. Tačiau net neatlikdamas savo tikrosios paskirties, šis „gelbėjimosi ratas“ gali būti nešiojamas ant kaklo kaip rečiausias ir prabangiausias deimantų vėrinys.
Nobelio premija ekonomikos srityje... neegzistuoja
Švedijos filantropas ir išradėjas Alfredas Nobelis savo testamente nurodė beveik visą jo turtą skirti asmenims, pasižymėjusiems fizikos, chemijos, medicinos, taikos ir literatūros srityse ir davusiems „didžiausią naudą žmonijai“. Manoma, kad tokiam žingsniui jį pastūmėjo Prancūzijos laikraštyje perskaitytas nekrologas jam (nors mirė ne Alfredas, o jo brolis Liudvikas), kuris skelbė, kad „Mirties prekeivis mirė“. Tokio atsisveikinimo jis būtų „nusipelnęs“ už garsiausią, tačiau tik vieną iš maždaug 350 atradimų – dinamitą.
Ekonomikos mokslo Alfredo Nobelio išvardintame sąraše nebuvo. Turbūt todėl, kad tuomet šis mokslas nebuvo pakankamai svarbus siekiant visuomenės progreso, arba bent jau taip manė pats testamento autorius. Tik 1968 metais seniausiai veikiantis pasaulio centrinis bankas, Švedijos Riksbank, švęsdamas savo 300 metų jubiliejų Nobelio fondui paaukojo didelę pinigų sumą skirtiną premijai Nobeliui atminti. Jau kitais metais buvo įteikta pirmoji ekonomikos mokslų premija. Taigi, nors ekonomikos mokslų premija ir nėra tikroji Nobelio premija, tai yra labiau techninis niuansas, juolab, kad kaip ir tikrąsias Nobelio premijas chemijos ir fizikos srityje, ją suteikia Švedijos karališkoji mokslų akademija. Nesiskiria ir visi kiti šio apdovanojimo atributai – piniginis prizas, medalis ir pasaulinis pripažinimas.
Sunku palyginti pasiekimus (ir jų svarbą žmonijos gerovei), už kuriuos skiriama Nobelio premija, pavyzdžiui, ekonomikos, medicinos ir taikos srityje. Beje, pastaroji yra vienintelė teikiama ne švedų institucijų, o norvegų Nobelio komiteto ir dažnai vertinama itin prieštaringai – 1973 metais ji buvo suteikta aktyviai į karą su Vietnamu įsitraukusiam JAV valstybės sekretoriui H. Kisindžeriui, 2009 metais vos metus Baltuosiuose rūmuose išbuvusiam prezidentui B. Obamai, o šiemet... Europos Sąjungai. Todėl galima teigti, kad ji suteikiama ne tik už pasiekimus praeityje, bet ir už tikėtiną progresą ateityje.
Ekonomistai „gelbėjimosi rato“ nenusipelno?
Kaip būtų galima vertinti šią premiją ekonomikos srityje? Ar Nobelis buvo teisus nesiūlydamas šios mokslo srities jo premijai gauti, o Nobelio fondo valdyba neturėjo plėsti apdovanojamų sričių sąrašo (beje, vėliau ji nusprendė to daugiau niekada nebedaryti)? Ar ekonomikos mokslo pasiekimai neprilygsta tiems, kuriuos pasauliui pasiūlo chemijos, fizikos ar medicinos mokslininkai? Pasaulinė finansų krizė smarkiai smogė ne tik daugelio šalių ekonomikoms ir žmonių gerovei, bet sukėlė ir visuomenės abejones dėl ekonomikos mokslo gebėjimo įspėti ir apsaugoti nuo tokių krizių. Dar daugiau – iškilo daug abejonių ar, pavyzdžiui, finansų ekonomikos mokslo inovatyvūs produktai nebuvo, bent iš dalies, šios gilios krizės priežastis. Būtų buvę tikrai nemalonu, jei vienas ar keli finansų inžinerijos guru būtų gavę šį prestižinį apdovanojimą.
Tiesa, tokių nemalonių nesusipratimų praeityje yra buvę. 1993 metais buvo įsteigtas vienas garsiausių pasaulyje investicinių fondų LTCM, kurio investicinė grąža buvo įspūdinga – kas metus investuotojai uždirbto virš 40 procentų. Įdomu tai, kad šiame fonde dirbo ir investavimo strategiją formavo du garsūs ekonomistai Myron Scholes ir Robert Merton, kurie 1997 metais buvo apdovanoti Nobelio premija – už „naują metodą vertinant išvestines finansines priemones“. Ir šia premija įvertinta Black-Scholes formulė, kuri tebėra naudojama pasirinkimo sandorių vertinimui, ir visa fondo strategija buvo paremta viena nerealia prielaida – akcijų kainų pokyčių skirstinys yra normalus (dar vadinamas Gauso skirstiniu), o didelių nuokrypių tikimybė yra maža ir lengvai prognozuojama. Pasirodo – ne visada. 1998 metais fondas patyrė milžiniškus nuostolius ir netrukus po to buvo likviduotas. Nereikėtų pamiršti ir to, kad šis fondas turėjo milžinišką finansinį svertą – naudojo labai mažai nuosavo kapitalo ir daug skolinosi (kaip, beje, ir 2008 metais bankrutavęs investicinis bankas Lehman Brothers). Įdomu, ar Nobelio premija už šį ekonomistų pasiekimą būtų buvusi skirta, jei fondas būtų bankrutavęs kiek anksčiau...
Vis tik ekonomikos mokslas, kuris pačia plačiausia prasme analizuoja efektyviausią ribotų išteklių paskirstymą ir vertės kūrimą, pastarąjį šimtmetį labai prisidėjo didinant darbo našumą, užimtumą ir gyventojų gerovę. Ir ne tik. Ekonomikos dėsnių taikymo sritys yra labai plačios. Pavyzdžiui, šių metų ekonomikos mokslų premiją gavo Lloyd Shapley už teoriją, paaiškinančią kaip galima geriausiai suderinti paklausą ir pasiūlą rinkose, kurias suvaržo etiniai ir teisiniai niuansai. Tokios teorijos taikymas labai platus – nuo (visada ribotų) viešųjų paslaugų teikimo, iki organų donorystės ir transplantacijos rinkos. Jei tokiose rinkose vienintelis pusiausvyrą nustatantis veiksnys būtų tik kaina, rezultatas nebūtų optimalus, dažnai besibaigiantis visišku rinkos mechanizmų sutrikimu ir nepageidautinais rezultatais.
Prieš pusę amžiaus, dirbdamas su savo kolega David Gale, L. Shapley sukūrė algoritmą, kuriuo siekiama užtikrinti geriausią rezultatą visiems sandorio dalyviams. Toks paskirstymas, kai joks individas nepatiria naudos sudarydamas papildomus sandorius, vadinamas stabiliu ir yra vienas iš pamatinių kooperacinių lošimų teorijos principų. Kiek vėliau Alvin Roth, kuris kartu su Shapley pasidalino šių metų ekonomikos premiją, šį algoritmą vystė ir taikė analizuodamas efektyvų medicinos studentų paskirstymą darbui į ligonines.
Šių metų premijos paskyrimas atrodo savalaikis – pasaulinė finansų krizė paskatino daug diskusijų apie rinkos mechanizmų ribotumą ir būtinybę atidžiau juos prižiūrėti. Tam tikra prasme Nobelio premija yra ne tik asmens pripažinimas, bet ir atitinkamas dėmesys kažkuriai teorijai ar tyrimų sričiai. Būtent šių metų premija atkreipia dėmesį, kad ekonomistai stabiliam išteklių paskirstymui skyrė daug dėmesio. Tiesa, gal čia žodį „ekonomistai“ reikėtų vartoti atsargiai, nes ekonomikos premijos laureatas Shapley yra matematikas ir, kaip pats pripažino, savo gyvenime niekada nestudijavo jokio ekonomikos kurso.
Ekonomikos mokslo ligos ir jų vaistai
Ekonomikos mokslas yra kritikuojamas dėl daugelio fundamentalių ydų. Pavyzdžiui, racionalių lūkesčių ir elgsenos hipotezė daro prielaidą, kad ekonominiai agentai (gyventojai, įmonės, valdžios atstovai) nuolat savo galvose sprendžia sudėtingas optimizavimo problemas ir priima racionalius sprendimus – kitaip sakant, modeliuose elgiasi taip, kaip yra patogu modeliuojančiam ekonomistui, o ne taip, kaip yra iš tikrųjų. Efektyvios rinkos hipotezė teigia, kad finansinių aktyvų (akcijų, obligacijų) kainos atspindi visą prieinamą informaciją, todėl visada atitinką tikrąją jų vertę – burbulai nesusidaro, nes neracionalią rinkos dalyvių elgseną atsveria profesionalūs investuotojai. Dar blogiau – ekonomikos agentai dažniausiai yra modeliuojami kaip homogeninės būtybės, savuose mikropasauliuose atkartojantys makroekonomines tendencijas. Kreivų prielaidų sąrašas ilgas.
Dauguma šių prielaidų yra skirtos tam, kad būtų lengviau taikyti matematinius skaičiavimus ir atlikti statistinę analizę. Pavyzdžiui, prielaida, kad gyvenimas nuolat kartojasi, o praeitis yra geras ateities indikatorius, dažnai naudojama finansų ekonomikoje – tikimasi investicinės grąžos ar kitų rodiklių sugrįžimo prie ilgalaikio vidurkio. Tačiau ekonomikos mokslas nėra įklimpęs savo klaidų pelkėje, o mes matome nuolatinį jo progresą reikiama kryptimi.
Pasaulinės finansų krizės įkarštyje ekonomistai vis daugiau pradėjo diskutuoti apie mūsų žinių ir instrumentų stoką siekiant paaiškinti, prognozuoti ir valdyti tokio masto krizes. Šį rudenį trijų metų jubiliejų šventė 2009 metų pabaigoje įsteigtas Naujosios Ekonominės Minties Institutas (angl. Institute for New Economics Thinking), kurio tikslas yra „praplėsti ir paspartinti naujo ekonominio mąstymo plėtrą, vedančią prie didžiųjų XXI amžiaus iššūkių sprendimų“. Pagrindinis jo rėmėjas yra ekonomistas, investuotojas ir filantropas Džordžas Sorošas, pažadėjęs skirti 50 milijonų JAV dolerių ekonomistams, kurie imsis netradicinių užduočių ir iššūkių.
Šis institutas unikalus tuo, kad jo patariamojoje valdyboje net šeši ekonomikos premijos Nobeliui atminti laureatai, toje pačioje kompanijoje galima rasti ir kitus garsius pasaulio ekonomistus, kurie savo premijas ir medalius, tikėtina, dar atsiims ateityje. Ši išskirtinė kompanija turi jos vertą tikslą – išlaisvinti ekonomikos mokslą iš ribotų jo instrumentų ir neadekvačių prielaidų.
Beje, šioje valdyboje esantys Carmen Reinhart ir Kenneth Rogoff jau kelerius metus yra vieni dažniausiai minimų tarp realiausių kandidatų gauti ekonomikos mokslų premiją Nobeliui atminti. 2009 metais jie drauge išleido knygą „Šį kartą viskas kitaip: aštuoni dešimtmečiai finansinių kvailysčių“, kurioje susistemino ilgamečius tyrimus ir analizavo šimtus valstybių bankrotų, bankų krizių, turto burbulų ir jų sprogimų, bei viso to priežastis ir pasekmes. Žinoma, pavadinime esantys teiginys „šį kartą viskas kitaip“ yra ironizavimas, o autoriai atskleidžia, kad nieko iš esmės naujo neįvyko – šalys lipa ant to paties grėblio. Turbūt viena pagrindinių priežasčių, kodėl šie ekonomistai vis dar negavo premijos, yra tai, jog krizė tebesitęsia ir nėra aiškaus atsakymo, kaip ateityje tokių krizių išvengti (o ekonomikos premija, priešingai nei taikos, už laukiamus pasiekimus neduodama).
Ekonomistai netaps seismologais, bet padėti gali
Svarbus ekonomikos mokslo lūžis buvo elgsenos ekonomikos disciplinos (angl. behavioural economics) iškilimas ir jos pripažinimas 2002 metais ekonomikos premiją Nobeliui atminti suteikiant Daniel Kahneman. Jis, drauge su kitais tyrėjais, sėkmingai integravo psichologijos mokslo įžvalgas į ekonomikos mokslą, ypač analizuojant žmogaus sprendimų priėmimą esant neapibrėžtumui. Buvo pripažinta, kad žmogus nėra racionali būtybė, o jo sprendimus lemia ne tik (retai pasitaikantys) objektyvūs skaičiavimai, bet ir gausybė psichologinių „inkarų“. Nors ši įžvalga priimtina ne visiems diferencialines lygtis sprendžiantiems ekonomistams, ji neabejotinai išplėtė mūsų suvokimo ribas.
Pastaraisiais metais net buvo pasigirdę raginimų nuleisti ekonomikos mokslo kartelę – leisti ekonomistams apsiriboti ekonominių reiškinių paaiškinimu, bet neužsiimti jų prognozavimu. Jei šalių ekonomikas valdo ne nekintantys dėsniai, o atsitiktinumai, nepamatuojami netikėtumai ir nevaldomos rizikos, koks gali būti ekonomisto vaidmuo? Ekonomistai turbūt niekada negalės pasakyti, kur gali įvykti žemės drebėjimas, ir tuo pačiu metu įvardinti tikslią tokio įvykio datą. Tačiau tai nereiškia, kad šis mokslas jau išsėmė visas galimybes laiku identifikuoti seisminę riziką, pasiūlyti būdų ją sumažinti arba bent jau sušvelninti jos poveikį žmonių gerovei bei... užsitarnauti Nobelio premiją.
