Istorija ne visuomet nugula tik į storų knygų puslapius ar išnyksta užmarštyje, ji gyvena ir tol, kol gyvi ją menantys žmonės, išlikę jų kapai. Sibiro platybėse yra gausybė vietų, kur galima savo akimis pamatyti lietuviškos istorijos pėdsakus, o atokūs taigos kampeliai, kur vargiai kada įžengia žmogaus koja, tapo paskutinio poilsio vieta tiems, kurie ne savo valia gyvenimą baigė svetimoje žemėje.
Šiandien ir patyrusiam keliautojui net ir turint orientyrus gana sunku surasti atokias vietas Sibire, kur kadaise stovėjo kaimai, kuriuose gyveno į šiuos kraštus ištremti lietuviai, kur jie atgulė amžino poilsio, o juk dažnai tremtinių paskutinio poilsio vieta tapdavo ne tvarkinga tvora aptvertos kapinės, bendras kapas neįžengiamoje taigoje.
Jei istorija būtų norėjusi viską rūsčiai nušluoti, ko gero šiandien mes nieko nežinotumėme apie tai, kokius pėdsakus paliko mūsų proseneliai, seneliai ir tėvai toje atšiaurioje svetimoje žemėje, bet tūkstančių kilometrų tebėra išlikusių vietų, kur taigoje pasislėpusiuose kauburėliuose gyva mūsų protėvių dvasia.
Į Sibirą – dvi ekspedicijos
Lapkričio 21-osios pavakarę Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekse vyko bendrijos „Lemtis“ narių susitikimas, kuriame pristatytos dvi bendrijos narių šiais metais vykdytos kapų tvarkymo ir paminklų atstatymo ekspedicijas, kurios rugpjūčio mėnesį aplankė Altajaus Respubliką ir rugsėjo–spalio mėnesiais vyko į Krasnojarsko kraštą.
Renginio metu ekspedicijų organizatorius ir vadovas, garsus keliautojas Gintautas Alekna išsamiai pristatė ekspedicijų metu nuveiktus darbus, parodė vaizdo medžiagą bei renginio dalyviai pasidalijo savo kelionių įspūdžiais.
Ekspedicijos į Altajų dalyvis Tomas Kazulėnas apie ją pasakojo: „Ekspedicija Alatjaus krašte truko dvi savaites, joje dalyvavo septyni nariai. Su ekspedicijos vadovo G. Alekna ekspedicijos dalyviai susitiko jau pačiame Sibire, nes jis prieš tai vadovo ekspedicijai „Misija Sibiras“ ir nesuspėjo grįžti į Lietuvą, tad pas jį vykome mes.“
T. Kazulėno teigimu, bendrija į lietuvių tremties vietas yra surengusi daugiau nei 20 ekspedicijų, kurių dalyviai vyksta į Sibirą rinkti vaizdinės ir kitokios medžiagos, susitinka su ten gyvenančiais lietuviais: „Labai svarbu surinkti kuo daugiau įvairios medžiagos ir ją išsaugoti, bet ne mažiau svarbu sugrįžus į Lietuvą, susitikti su žmonėmis, jaunimu ir pasidalinti savo patirtimi, įspūdžiais.“
Mirusius primins paminklai
Pasak pašnekovo, paprastai ekspedicijų metu stengiamasi ne tik įamžinti, bet ir kiek įmanoma sutvarkyti lietuviškas kapines Sibire: „Stengiamasi sutvarkyti tvoreles, nors simboliškai atstatyti kryžius ar kitaip pažymėti palaidojimų vietas, bet tai simboliški darbai, kurie rezultatai bus matomi vos keletą metų, tačiau šiemet pavyko Kutašo kapinėse restauruoti ten lietuviams pastatytą paminklą“.
Šiuo metu Kutašo kaimo jau nebėra, bet išlikusios kapinės, kuriose yra palaidotų lietuvių. 1990 metais kapinėse buvo pastatytas nedidelis paminklėlis su lentele, kurioje įamžintos ten atgulusiųjų pavardės. 2011-aisias metais toje vietoje lankėsi lietuvių ekspedicija ir susirūpinta galimybe restauruoti paminklą.
Ekspedicijos dalyviams šis darbas puikiai pavyko: anksčiau paminklo nišoje buvo mažas metalinis kryželis, deja, jis neišliko, bet ekspedicijos dalyvis Robertas Ožalinskas atkūrė šį paminklo fragmentą iš ąžuolo.
Ekspedicijos dalyviai atstatė ir Oziornoje kaimo kapinėse buvusį lietuvės tremtinės Julijos Čekanauskienės iniciatyva kapinėse atsiradusį paminklą.
„J. Čekanauskienės statytas paminklas buvo labai suiręs ir galėjo visai nugriūti. Mūsų užduotis ir buvo jį atstatyti. Nupirkome keletą maišų cemento ir paruošto sauso mišinio. Žvyrą teko nešti nuo upelio, esančio kitoje kaimo pusėje. Kadangi teko didelę dalį akmenų perdėti, tai reikėjo ir papildomai jų atsinešti. Laimei jų buvo netoliese – to paties kalno šlaite. Vaikinai naujai išbetonavo J. Čekanauskienės paminklą, išsaugodami jo pirmykštį vaizdą. Viršuje esantį metalinį kryželį perdažėme. Buvo perdažyta ir Julijos kapo metalinė tvora, o žolės – nuravėtos. Paminklas dabar turėtų stovėti dar kelis dešimtmečius“, – apie darbos Oziornoje kapinėse tinklalapyje lemtissibiras.lt rašo G. Alekna. Ekspedicijos metu į Alatajaus kraštą metu Buvusios Kužurlos gyvenvietės kapinėse ir atstatytas kryžius.
Lietuviškos kapinės – turistų maršrutų taikinyje
Kalbėdamas apie ekspediciją į Krasnojarsko kraštą jos vadovas G. Alekna akcentavo, kad būtina kuo greičiau suplanuoti lietuviškų kapinių tvarkymą šiame regione, nes nemažai yra šiuo metu gausiai turistų lankomose zonose, kas kelia rimtą pavojų tolesnsiam išlikimui.
Anot G. Aleknos, į Sibirą vis aktyviau keliauja turistai pasigrožėti vietine gamta ir neretai stovyklos įkuriamos kapinių pašonėje, laikui bėgant tos vietos gali tapti šiukšlynais. Daugiau nei 30-čiai ekspedicijų į Sibiro regioną vadovavęs keliautoja steigė, kad lietuviški kapai neretai užverčiami šiukšlėmis, mat neprižiūrimi ir nykstantys kauburėliai neretai vietiniams gyventojams jokių sentimentų nekelia, kapinės taip pat dažnai nuniokojamos mįslingomis aplinkybėmis tose vietose kylančių gaisrų.
Vietiniai muziejai apie praeitį tyli
Ekspedicijos vadovas pasakojo, kad nors krašto muziejai pateikia nemažai istorinės informacijos apie tų vietų praeitį – lietuvių trėmimų istorijos šiame kontekste nėra.
„Įdomu tai, kad net ir vietiniai rusai klausiami apie tai nelabai ką gali gali pasakyti. Jei mes tame krašte saugosime savo istorijos atminimą, į mus kitaip žiūrės: kai parodai nuotraukas, papasakojo istoriją, vietiniai nustemba, kad tiek daug žmonių buvo ištremta iš tokios mažos valstybės“, – kalbėjo G. Alekna.
Paklaustas, kokios sumos reikėtų norint sutvarkyti ir įamžinti skaudų lietuvių istorijos pėdsaką Sibire, pašnekovas buvo lakoniškas: „Taupiai dirbant tam reiktų apie vieno milijono litų ir darbas truktų apie 5-6 metus. Tokia suma – lašas valstybės biudžete, bet...“
