Kažin ar daug pasaulyje rasime valstybių, kurių piliečiai nemoka valstybinės kalbos, nenori jos išmokti ir net protestuoja, kai sudaromos sąlygos ją išmokti. Tačiau ar ne taip dabar atrodo padėtis Lietuvoje?
Antrą prasidėjusių mokslo metų dieną kai kurių politikierių suorganizuota dalis Lietuvos lenkų mokinių patraukė ne į mokyklas, o buvo nugabenti prie prezidentūros rūmų protestuoti prieš naująjį Švietimo įstatymą. Kuo jis taip papiktino lenkų tautybės Lietuvos piliečius?
Pasirodo, tuo, kad nuo šių mokslo metų pradinėse ir pagrindinėse mokyklose tautinės mažumos stipriau bus mokomos lietuvių kalbos. Be to, visų Lietuvos mokyklų vienuoliktokai mokysis pagal tą pačią lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą. Lietuviškai bus dėstomos ir Lietuvos istorija, geografija, pilietiškumo pagrindai. Visos kitos pamokos, kaip ir anksčiau, vyks gimtosiomis lenkų, rusų, baltarusių ir kitomis tautinių mažumų kalbomis, nebent tėvai ir vaikai pageidautų, kad kai kurie dalykai būtų dėstomi lietuviškai.
Šiais pakeitimais tiesiog artėjama prie Europos standartų – vidutiniškai Europoje tautinių mažumų mokyklose 60 proc. programų dėstoma tautinės mažumos, o 40 proc. programų – valstybine kalba. Lenkiškose mokyklose iki šiol lenkiškai buvo dėstoma apie 90 proc. pamokų.
Be to, naujasis įstatymas yra analogiškas Lenkijoje jau daug metų galiojančioms nuostatoms – lietuviai čia laiko vienodą valstybinės lenkų kalbos egzaminą ir kai kurių dalykų mokosi lenkiškai.
Ar to nežinojo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, Lietuvos lenkų sąjungos politikai, savo tikslams pasiekti panaudoję šlykščiausią būdą – prisidengę savotišku vaikų skydu įtraukė į šias insinuacijas nepilnamečius mokinius, užuot leidę jiems ramiai mokytis, suorganizavę jų tariamą streiką?
Dauguma prie prezidentūros suvežtų moksleivių, paklausti, kodėl atvyko į protesto akciją, buvo nekalbūs, sakė atvažiavę aplankyti Vilniaus... Matyt, jiems buvo gėda prisipažinti, kas ir kodėl juos čia atgabeno.
Vėliau viena šios akcijos organizatorių, Lietuvos lenkų sąjunga, „kilniaširdiškai“ pareiškė, kad pirmomis naujų mokslo metų dienomis lenkų mokyklose vykęs vadinamasis streikas sulaukė atgarsio, todėl reikia jį bent laikinai nutraukti ir laukti reakcijos. Ir sulaukė. Jau tą patį penktadienį Lenkijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad paskaičius naująjį Švietimo įstatymą sunku atsispirti įspūdžiui, jog Lietuvos lenkai asimiliuojami prieš jų valią. O po poros dieną Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas susiruošė skubiai vykti į Lietuvą ir gelbėti neva skriaudžiamos ir asimiliuojamos lenkų tautinės mažumos.
Ką visa tai rodo? Ogi tai, kad Lietuvos lenkų ir Lenkijos valdžios veiksmai tikriausiai buvo suderinti iš anksto. Jūs čia suvežę vaikus iš lenkiškų mokyklų patriukšmaukite, o mes parodysime susirūpinimą, paspausime Lietuvos valdžią.
Ar ne taip viskas atrodo žvelgiant į šį neva „neplanuotą“ Lenkijos premjero vizitą, anot mūsų politologų, peržengusį bet kokias diplomatijos ribas?
Tiesa, atvykęs į mūsų šalį jis ragino nepolitizuoti tautinių mažumų švietimo klausimo. Tik ar tas kvietimas buvo nuoširdus?
